Dvejų metų vairuotojo stažą turėsiu po poros savaičių ir, manau, kad vairuotojo patirties tikrai turiu. Ne tik vairuotojo, bet ir mechaniko.
Na, o viskas prasidėjo taip.
Atsikėliau anksti ryte Vilkaviškyje ir rengiausi vykti į Kauną, ten turėjau persikraustyti iš vieno buto į kitą.
Viskas ėjosi kaip iš pypkės, automobilis – 1998-ųjų „Volkswagen Passat“ – važiavo gerai kaip ir visuomet.
Tačiau vakarop, kai visi daiktai jau buvo nuvežti į būsimą būstą, apniuko dangus. Apie ketvirtą valandą vakare reikėjo grįžti atgal į Vilkaviškį, tačiau užvedus automobilį užsidegė akumuliatoriaus lemputė prietaisų skydelyje.
Vairo stiprintuvas taip pat neveikė. Supratau, kad po variklio dangčiu tikrai kažkas ne taip.
Atsidariau ir nustebau – generatoriaus dirželis buvo nukritęs. Mąsčiau, ką daryti.
Pirmiausia skambinau draugui, kuris šiek tiek nusimano apie sudėtingesnius gedimus. Jis man paaiškino, jog reikės, liaudiškai tariant, 16 dydžio paprasto rakto. Viską iškuičiau, tačiau tokio rakto neturėjau. „Ką dabar daryti?“ – klausiau savęs.
Nusprendžiau pėščias eiti ir ieškoti kokio nors autoserviso ar detalių parduotuvės. Bet buvo penktadienis. Ir dar po penkių kelios minutės.
Supratau, kad nieko gero iš vaikščiojimo po ilgas Kauno gatves nebus. Ir nusivylęs ėjau atgal prie savo automobilio.
Neįtikėtina, bet prie pat naujų namų, kitoje gatvės pusėje, buvo autodetalių parduotuvė. Ji ir penktadienį dirbo iki aštuonių vakaro.
Įsivaizduokite, nuėjęs apie 5 kilometrus pamačiau parduotuvę, kuri gali mane išgelbėti, o ta parduotuvė buvo beveik ten, kur mano automobilis.
Supratau, kad viskas taip lengvai nesibaigs. Šią mano nuomonę patvirtino raktų pasirinkimas parduotuvėje. Paprašiau man reikalingo rakto, tačiau pardavėjas būtent tokio neturėjo, turėjo tik įvairių dydžių raktų rinkinį.
Nusipirkau (25 eurai.). Jau beveik laimingas grįžau prie savo automobilio ir pradėjau krapštytis, bandžiau diržą dėti ir vienaip ir kitaip.
Labai sunkiai sekėsi, lauke sutemo, pradėjo krapnoti. Po to įsilijo ir smulkiais ledukais ėmė kristi kruša.
Buvau apsirengęs tik marškinėlius, tarp dantų buvo sukąstas žibintuvėlis, dešine ranka tempiau diržą į jo vietą, o kaire sukau reikiamą varžtą. Galop pavyko.
Visas permirkęs, sušalęs, nusipirkęs naują raktų rinkinį ir tepaluotas užvedžiau automobilį ir pajudėjau link Vilkaviškio.
Viskas, atrodė, jau bus gerai. Skambinau, gyriausi draugui, kad man pavyko sutaisyti automobilį.
Bet tuo dienos problemos nesibaigė.
Tikrai. Buvo toks jausmas, lyg automobilis mane baustų, kad neploviau jo jau geras dvi savaites.
Mano nuojauta pasitvirtino, kai už 20 kilometrų, Mauručių kaime, netoli Kauno, man važiuojant nukrito tas pats diržas. Ne nukrito, o nutrūko.
Ką gi, naujo diržo devintą vakaro Mauručiuose tikrai nerasiu.
Tai kas man lieka – skambinau draugui, ir jis mane partempė namo.
Beje, automobilio taisymas kainavo 280 eurų. Bet apmąsčiau pliusus ir suradau vieną iš jų – laimingai persikrausčiau į kitą būstą, tai svarbiausia.
Ką gi, kiekvieną gali užklupti tokia nepavydėtina diena kelyje ar prie namų, kai reikia kur nors būtinai vykti.
Manau, aš visada atsiminsiu tą dieną, kai netekau tikrai ne vienos ir ne dviejų nervinių ląstelių.
Šis pasakojimas dalyvauja portalo lrytas.lt ir draudimo bendrovės „Lietuvos draudimas“ konkurse „Pasidalink pagalbos kelyje istorija ir laimėk vaizdo registratorių!“. Dalyvaukite ir jūs, plačiau apie konkursą čia.
