Vienintelė sąlyga – parodyti autobuso, troleibuso ar mažojo autobuso vairuotojui savo automobilio registracijos liudijimą. Ši akcija tapo bene svarbiausiu šių metų Europos judumo savaitės akcentu.
Dauguma vairuotojų nepasinaudojo miesto valdžios pasiūlyta dovana, nes ja tiesiog negalėjo pasinaudoti, mat gyvenimo bei darbo ypatumai daugeliui žmonių neleidžia atsisakyti automobilio. Net tuomet, kai daugelyje Europos šalių rugsėjo 22-oji skelbiama diena be automobilio.
Užmiestyje gyvenančius kauniečius iškart galima išbraukti iš galimų akcijos dalyvių sąrašo – jiems autobusu pasiekti darbo vietą būtų itin keblu. Vaikus į darželį ar mokyklą vežančius tėvus susodinti į troleibusą be ypatingos priežasties taip pat nepavyks. O jeigu žmogaus darbas susijęs su judėjimu, jis tiesiog neturi pasirinkimo.
Kelionė autobusu ar troleibusu netinka ir itin branginantiems savo laiką. Tai įrodė patys judumo savaitės sumanytojai. Praėjusią savaitę jie surengė neįprastas lenktynes, kurių metu mėginta išsiaiškinti, kaip greičiausiai galima judėti Kaune.
Šiose varžybose dalyvavo dviratininkas, bėgikas, patyręs automobilio vairuotojas ir autobuso keleivė. Jiems teko įveikti trasą nuo Kauno technologijos universiteto pastato Studentų gatvėje iki miesto savivaldybės būstinės Laisvės alėjoje.
Greičiausiai finišo liniją kirto dviratininkas, po jo – bėgikas. Rezultatą buvo nesunku prognozuoti, tačiau tokiu būdu važiuoti į darbą daugeliui žmonių visiškai netinka. Ypač rudenį, kai vis dažniau lyja ir telkšo balos.
Autobuso keleivė atvyko paskutinė, todėl net šios lenktynės įrodė, kad automobilis kelionei Kaune – optimalus pasirinkimas.
Dar nereikėtų užmiršti patogumo. Net spūstyje maloniau sėdėti prie automobilio vairo negu stovėti įsitvėrus rankenos autobuse.
Išvada paprasta: niekur neskubant vieną dieną galima pamėginti nuvažiuoti į darbą viešuoju transportu, bet ne daugiau!
Štai Talino valdžia pasiūlė visiems Estijos sostinės gyventojams nemokamai naudotis viešuoju transportu, tačiau automobiliai neišnyko, nepaisant rūpesčių, kylančių dėl brangiai kainuojančio jų stovėjimo ir sunkių transporto priemonei palikti tinkamos vietos paieškų.
Kita vertus, galbūt net gerai, kad miesto valdžios pasiūlymu pasinaudojo mažai kauniečių. Smarkiai padidėjus keleivių srautui jiems būtų tekę važiuoti perpildytais autobusais ar troleibusais.
Po tokios kelionės jie ilgam išsižadėtų tokios transporto priemonės net turėdami galimybę ja važiuoti nemokamai. Jeigu tikrai norima bent dalį kauniečių persodinti iš automobilių į autobusus ar troleibusus, pastarieji turėtų važiuoti greitai, dažnai ir nesukelti jokių nepatogumų.
„Laikinoji sostinė“
