Vienintelė sąlyga – parodyti autobuso, troleibuso ar mažojo autobuso
vairuotojui savo automobilio registracijos liudijimą. Ši akcija tapo
bene svarbiausiu šių metų Europos judumo savaitės akcentu.
Dauguma vairuotojų nepasinaudojo miesto valdžios pasiūlyta dovana, nes
ja tiesiog negalėjo pasinaudoti, mat gyvenimo bei darbo ypatumai
daugeliui žmonių neleidžia atsisakyti automobilio. Net tuomet, kai
daugelyje Europos šalių rugsėjo 22-oji skelbiama diena be automobilio.
Užmiestyje gyvenančius kauniečius iškart galima išbraukti iš galimų
akcijos dalyvių sąrašo – jiems autobusu pasiekti darbo vietą būtų itin
keblu. Vaikus į darželį ar mokyklą vežančius tėvus susodinti į
troleibusą be ypatingos priežasties taip pat nepavyks. O jeigu žmogaus
darbas susijęs su judėjimu, jis tiesiog neturi pasirinkimo.
Kelionė autobusu ar troleibusu netinka ir itin branginantiems savo
laiką. Tai įrodė patys judumo savaitės sumanytojai. Praėjusią savaitę
jie surengė neįprastas lenktynes, kurių metu mėginta išsiaiškinti, kaip
greičiausiai galima judėti Kaune.
Šiose varžybose dalyvavo dviratininkas, bėgikas, patyręs automobilio
vairuotojas ir autobuso keleivė. Jiems teko įveikti trasą nuo Kauno
technologijos universiteto pastato Studentų gatvėje iki miesto
savivaldybės būstinės Laisvės alėjoje.
Greičiausiai finišo liniją kirto dviratininkas, po jo – bėgikas.
Rezultatą buvo nesunku prognozuoti, tačiau tokiu būdu važiuoti į darbą
daugeliui žmonių visiškai netinka. Ypač rudenį, kai vis dažniau lyja ir
telkšo balos.
Autobuso keleivė atvyko paskutinė, todėl net šios lenktynės įrodė, kad
automobilis kelionei Kaune – optimalus pasirinkimas.
Dar nereikėtų užmiršti patogumo. Net spūstyje maloniau sėdėti prie
automobilio vairo negu stovėti įsitvėrus rankenos autobuse.
Išvada paprasta: niekur neskubant vieną dieną galima pamėginti
nuvažiuoti į darbą viešuoju transportu, bet ne daugiau!
Štai Talino valdžia pasiūlė visiems Estijos sostinės gyventojams
nemokamai naudotis viešuoju transportu, tačiau automobiliai neišnyko,
nepaisant rūpesčių, kylančių dėl brangiai kainuojančio jų stovėjimo ir
sunkių transporto priemonei palikti tinkamos vietos paieškų.
Kita vertus, galbūt net gerai, kad miesto valdžios pasiūlymu pasinaudojo
mažai kauniečių. Smarkiai padidėjus keleivių srautui jiems būtų tekę
važiuoti perpildytais autobusais ar troleibusais.
Po tokios kelionės jie ilgam išsižadėtų tokios transporto priemonės net
turėdami galimybę ja važiuoti nemokamai. Jeigu tikrai norima bent dalį
kauniečių persodinti iš automobilių į autobusus ar troleibusus,
pastarieji turėtų važiuoti greitai, dažnai ir nesukelti jokių
nepatogumų.
„Laikinoji sostinė“