Juokaujama, jog tuo pat metu susirgus žmonai ir sugedus automobiliui kaunietis vyras pirmiausia skuba į servisą „gydyti“ mechaninio šeimos nario. Nors prastos būklės Kauno gatvės tapo pašaipų objektu, pagal individualių automobilių skaičių Kaunas tik labai nedaug atsilieka nuo 200 tūkst. gyventojų daugiau turinčios sostinės.
Būtent Kaune veiklą pradėjo Lietuvą iš pradžių Sovietų Sąjungoje, o vėliau ir laisvajame pasaulyje išgarsinę automobilių sporto meistrai – Stasys Brundza, Vidmantas Čiūtelė, Kastytis Girdauskas, Eduardas Jakas ir daug kitų.
Žinomiems Kauno verslininkams prabangūs automobiliai ir automobilių sportas tapo mėgstamiausiu laisvalaikio užsiėmimu ir svorio visuomenėje simboliu.
Šią savaitę Kaune vyko senų ir retų automobilių paradinis renginys „Drive it day“. Ratuotų senienų ir keistenybių kolonoje važiavo ir 54 metų verslininkas Stasys Pranevičius su savo 1956–ųjų laidos „Cadillac Coupe de Ville“. Tikslas įsigyti amerikietišką „asfalto laivą“ padėjo jam iškopti iš svaigalų liūno.
„Buvau prie pat bedugnės krašto, štai šis gražuolis padėjo grįžti į tikrą gyvenimą“, – glostydamas dangaus mėlyne tviskantį antvožą, sakė benamių futbolo klubo FK „Feniksas“ įkūrėjas, retų ir senovinių automobilių klubų „Auto Era“ ir „Retromobilis“ narys S.Pranevičius.
Nutikimai Amerikos žemėje
Vyriškis tvirtina savo senuko kadilako neparduosiantis nė už jokius pinigus.
„Argi galima parduoti draugą? Kiti, nauji vidutinės klasės automobiliai, man tėra susiekimo priemonė. O išskirtinė mašina – ne šiaip pomėgis, tai gyvenimo būdas“, – sakė kaunietis.
Tokio modelio kadilaku, koks stovi jo garaže, Amerikoje važinėjo rokenrolo karalius Elvis Presley ir dramatiško likimo aktorė Marlyn Monroe.
Mašinos atsiradimo istorija Kaune verta nuotykių apysakos rašytojo plunksnos. Baigęs Kauno technologijų universiteto (anuomet – Kauno politechnikos instituto) Mašinų gamybos fakultetą S.Pranevičius su transporto priemonėmis susijęs nuo jaunystės.
O amerikietiški automobiliai jį sužavėjo pažiūrėjus amerikietiškus filmus, kurie kartais buvo rodomi sovietiniuose kino teatruose ir per Kaune matomą Lenkijos televiziją. Pagaliau išaušo SSRS vadovo Michailo Gorbačiovo pertvarka, geležinė uždanga prasivėrė, sovietiniams piliečiams buvo leista pamatyti išsvajotą Vakarų rojų savo akimis. Ten S.Pranevičius išsiruošė 1990-aisiais, dar su sovietiniu pasu.
„JAV vizą gavau, bet kas iš to? Skristi buvo galima tik iš Maskvos, bilietai išpirkti metams į priekį. Sugalvojau avantiūrą – nusipirkau bilietą į Meksiką“, – pasakojo S.Pranevičius.
Iš Meksikos kaunietis bandė pereiti sieną su JAV ties nedideliu miesteliu. Čia jį sulaikė ir uždarė į daboklę meksikiečių pasienio policija – jie ne tik nebuvo girdėję apie Lietuvą, SSRS pasas jiems irgi buvo neregėtas dokumentas.
„Turėjau JAV vizą, tai paleido. Bet perėjus sieną sučiupo amerikiečiai. Jie niekaip negalėjo suprasti, kodėl žmogus su Jungtinių Valstijų viza ir sovietiniu pasu keliauja per Meksiką. Atvyko net pareigūnai iš Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV), mane apklausė. Turbūt įtarė, kad esu rusų šnipas. Jiems labai sunku buvo išaiškinti, kad SSRS buvo tik viena oro linijų kompanija „Aeroflot“ ir bilietų gauti neįmanoma“, – juokėsi amerikietišką nuotykį prisiminęs S.Pranevičius.
Padėjo pakilti iš duobės
Laimei, 1990–aisiais iš SSRS kalėjimo išsivaduojančios Lietuvos vardas anuomet mirgėjo pasaulio spaudos puslapiuose. S.Pranevičius savo akimis išvydo išsvajotąją žemę ir galingus Amerikos greitkeliais skriejančius automobilius.
Tačiau praėjo 15 metų, kol svajonė įsigyti tokią transporto priemonę išsipildė. Vyriškis neslėpė buvęs priklausomas nuo alkoholio. Būdą išsiropšti iš duobės jis rado apie 2004–uosius, kai Sankt Peterburge (Rusija) sužinojo apie pasaulinę benamių futbolo asociaciją, subūrusią į futbolo aikšteles žmones, trokštančius atsikratyti priklausomybės nuo alkoholio, narkotikų ir grįžti į normalų gyvenimą.
„Užsidegiau šia idėja, ėmiau telkti likimo draugus Kaune, visoje Lietuvoje. Tuo pat metu ėmiausi įgyvendinti tai, apie ką tik svajojau apsvaigęs – įsigyti rokenrolo šlovės laikus menantį kadilaką“, – prisiminė S.Pranevičius.
Panaršęs po retų ir senovinių automobilių kolekcininkų portalus, jis išsirinko 1956–ųjų „Cadillac Coupe de Ville“, 8 cilindrų, 6 litrų talpos ir 25 litrus degalų 100 km srebiantį amerikietišką gražuolį.
Tiesa, iš pradžių šį automobilį pavadinti gražuoliu būtų galėjęs tik stipriai apsirūkęs žmogus. Už aprūdijusią geležies krūvą kaunietis sumokėjo 5 tūkst. JAV dolerių.
„Dar maždaug penkiskart tiek investavau, kad prikelčiau mašiną iš griuvėsių. Pakeičiau beveik viską, iš esmės liko tik korpusas. Bet keičiau kiek įmanoma naudodamas originalias dalis“, – tikino verslininkas.
Nepažįstančiam automobilių aistruolių pasaulio atrodo neįtikėtina, kad šiais laikais įmanoma gauti, atrodo, seniai iš rinkos išnykusių praėjusio šimtmečio technikos dalykų – lempų lempiniam radijui, neišvalyto benzino.
Tiesa, priedų benzinui „bloginti“ S.Pranevičius perka užsienyje, specialiose parduotuvėse. Tai – priedai su švinu, mažinantys šiuolaikiškų degalų oktaninį skaičių. Kadilakui tinka A–66 markės benzinas – tokį sovietmečiu vairuotojai pildavo į rusiškus „gazikus“.
„Kai remontavau automobilį kaime ir iškėliau prašmatnios amerikietiškos mašinos variklį, kaimiečiai negalėjo atsistebėti, sakė: taigi čia GAZ variklis. Tai dar kartą įrodė, jog sovietai technikos pavyzdžius vogė iš amerikiečių“, – teigė S.Pranevičius.
Veikia ir lempinis radijas
Atrodytų, kad 1956–ųjų kadilakas turėtų būti beviltiška seniena, kuria važiuodamas karštą vasaros dieną uždustum.
Nieko panašaus – tokiuose automobiliuose jau buvo kondicionierius. Ir ne tik – veikė automatinė ( elektrinė–mechaninė ) sėdynių reguliavimo sistema.
„Net lempinio radijo imtuvo bangų automatinė paieška yra, tik, žinoma, ne elektroninė. Veikia ir radijas, bet jis nustatytas vidutinio ilgio bangų diapazonu, tad signalą pagauti galima tik vėlai vakare“, – pasakojo S.Pranevičius.
Kadilakas draustas civiliniu draudimu – kaunietis nebandė jo drausti KASCO, nes mano, kad tai nepavyktų. S.Pranevičiui netenka ir stovėti eilėse techninių apžiūrų centruose. Ekspertai tik apžiūri tviskančią senieną, nekimba dėl smulkmenų: retro automobiliams tokios griežtos techninės apžiūros, kaip įprastiems, nereikia.
Su egzotiška transporto priemone vyriškis pasirodo tik specialiuose renginiuose. Važinėti kasdien vengia, o dar neseniai, kai pagrindinės Kauno gatvės buvo apverktinos būklės, net į renginius su kadilaku S.Pranevičius važiuodavo ypač atsargiai.
Ragina keisti požiūrį
BMW automobilio ratą Kauno duobėje „pametęs“ buvo ir jaunesnės kartos automobilių mėgėjas, 38 metų fotografas ir keliautojas Kęstutis Fedirka.
Jis žavisi ne sena technika, o atvirkščiai – naujais, ypač galingais, žaibu lekiančiais, bet lietuviams dar neįprastais automobiliais. Tiesa, dabar jis važinėja kukliu „Mercedes C–15“, bet dar neseniai jo garaže puikavosi „Porsche“ ir „Nissan GT–R“.
Pastarasis automobilis keliones dievinančiam kauniečiui ypač patiko.
„Per 2,9 sekundes automobilis pasiekia 100 kilometrų per valandą greitį. Išspausti galima 300 kilometrų per valandą. Žinoma, Lietuvos keliais tokiu greičiu lėkti negalima. Tačiau pajusti galingą jėgą – puiku“, – sakė K.Fedirka.
Jo nuomone, kauniečiai ir apskritai lietuviai pernelyg konservatyvūs, prisirišę prie folksvagenų ir „audinių“. K.Fedirka mano, jog automobilių mėgėjai turėtų išbandyti ir kitų šalių gamintojų transporto priemones, tokiu būdu patobulindami vairavimo įgūdžius ir susipažindami su ratuotojo pasaulio įvairove.
Šiuo metu pomėgio išbandyti retus, brangius automobilius K.Fedirka laikinai atsisakė, bet mano, kad prie jo grįš.
Reikėjo specialių mokymų
Potraukiu automobiliams garsėjantis žymus verslininkas, įmonių grupės „KG group“ prezidentas Tautvydas Barštys yra iš akies luptas kaunietis. Nors daugiausia jo laiko suryja verslo reikalai, „Kauno grūdų“ savininkas laisvalaikiu sėda ir prie motociklo, ir prie vieno iš prabangių savo automobilių vairo.
Ne kartą dalyvavęs lenktynėse T.Barštys pripažįsta, kad yra konservatyvus automobilių atžvilgiu. Jis vertina patikimus, saugius ir išskirtinius automobilius, jau daugelį metų važinėja tais pačiais – daugiau kaip 8 metus vairuoja „Rolls Royce Phantom“, kurių vieną paveldėjo iš tėčio.
Buvęs lenktynininkas T.Barštys neslepia, kad jaučia silpnybę „Lamborghini“ markės automobiliams. 2002 m. jis pirmasis Rytų Europoje įsigijo „Lamborghini Murcielago“.
Ir nors jau anaiptol nebuvo naujokas prie vairo, įsigijęs „Lamborgghini“ lankė specialius „Lamborghini Academy“ kursus, kurių metu važinėjo Italijos ir Vokietijos kalnų keliais.
Važinėja ir autobusu
T.Barštys kasdieniame gyvenime teigia nesantis išrankus transporto priemonėms. Darbo reikalais važinėja ir tarnybiniu automobiliu „Volkswagen Jetta“.
Kalbėdamas apie automobilius, jis prisimena, kad pirmasis jo automobilis buvo „Moskvič“, vėliau jis vairavo „Ford Mondeo“.
Turtingas verslininkas nevengia pasinaudoti ir viešuoju transportu – tiesa, dažniausiai užsienyje.
„Tenka daug keliauti užsienyje, todėl nevengiu pasinaudoti ir viešuoju transportu. Antai kai išvykstu kartu su įmonių darbuotojais į užsienyje vykstančias parodas, tikrai gana dažnai tenka naudotis viešuoju transportu, kartais tai yra greičiau ir patogiau nei važiuoti automobiliu. Būna situacijų, kai laikas svarbiau, – pasakojo verslininkas. – Jei netolimi atstumai ir nereikia niekur skubėti, nevengiu eiti pėsčiomis – pasivaikščioti Kauno ar Vilniaus senamiesčio gatvėmis.“
Pranoko stipriąją lytį
Dar sovietmečiu iššūkį metusi ir iš vyriškosios lyties automobilių sporto monopolį atėmusi dabar 57 metų kaunietė sakė net nežinotų, kaip naudotis viešuoju transportu, elektroniniu bilietu.
Ji su automobilio vairu suaugusi nuo jaunystės. Kaunietė nuo sovietinių laikų vis dar tituluojama pirmąja ir vienintele ralio lenktynininke. Daugiau Lietuvoje neatsirado nė vieno moterų ralio ekipažo. Ralio sportininkės lenktyniavo kaip lygios su vyrais ir dažnai juos aplenkdavo pelnydamos prizines vietas prestižinėse varžybose.
Iš automobilių sporto I.Ališauskienė pasitraukė, tačiau aistra automobiliams ir vairavimo įgūdžiai išliko. Moteris anais laikais išmoko ir automobilio remonto pradžiamokslio. Dabar kaunietei netenka bijoti, kad, nuvarius savo automobilį į servisą, meistrai ją apgaus.
Buvo arti pergalės
Aistra automobiliams dega ir dabartinis Kauno meras, verslininkas Visvaldas Matijošaitis. Dar praėjusią kadenciją (2011 metais) išrinktas eiliniu Kauno miesto tarybos nariu V.Matijošaitis prie savivaldybės atvažiuodavo prabangiu raudonu „Ferrari“, priviliodavusiu būrį smalsuolių.
Šį pavasarį, švęsdamas 58–ąjį gimtadienį, naujasis Kauno meras pasidovanojo sau įspūdingą automobilį – „Rolls Royce Wraith“. Jo politikas laukė visą pusmetį.
Tiesa, kaip pripažino jis pats, „Rolls Royc“ daugiau važinės jo sūnus Dainius Matijošaitis. Jaunuolis kartu su tėvo genais paveldėjo ir tikrą kaunietišką polinkį automobiliams, tapo aistringu lenktynininku.
Gegužę pajėgiausiose Europoje ištvermės lenktynėse LMP3 klasėje ekipažas, kurio narys buvo D.Matijošaitis, užėmė antrąją vietą. Iki pergalės buvo labai netoli.
Pasižymi automobilių gausa
Valstybinės įmonės „Regitra“ 2015 m. sausio 1 d. duomenimis, Kaune buvo registruoti 124 tūkst.684 lengvieji automobiliai. Skaičiuojant, kad Kaune (2012 m. surašymo duomenimis) yra apie 300 tūkst. gyventojų, vienam kauniečiui teko 0,41 automobilio. Vilniaus mieste, kuriame gyvena apie 525 tūkst.gyventojų, registruoti 240 tūkst. 472 automobiliai, tad vienam vilniečiui tenka 0,46 automobilio.
157 tūkst. gyventojų turinčioje Klaipėdoje registruoti 57 tūkst. 237 automobiliai, taigi viena uostamiesčio gyventojui tenka 0,36 automobilio.
