Tai demobilizuoti tarybinės armijos kariai, kuriuos vėl paimdavo keliems mėnesiams kareiviškos košės pavalgyti. Dažniausiai tai buvo vairuotojai, kuriuos siųsdavo nuimti derliaus, juos ir vadino „partizanais“.
Man pasisekė, praslydau ir neteko juo būti tarybiniais laikais, bet paėmė šiais laikais ir ne į bet kokius – NATO partizanus. Bent taip juokavome su kolegomis.
Stovint prie vienos iš baldų parduotuvių ir laukiant, kol baigsis vokiečiui pats švenčiausias pietų laikas, suskambo darbinis telefonas, nes tas aparatas nepažįsta jokių pertraukų.
– Nori būti kareiviu? – trumpai paklausė Tomas.
– Noriu, jei duosite pykšt – pykšt ir veltui maitinsite, – atsakiau trumpai ir aiškiai.
– Ok, eik susirask faksą, atsiųsime pilną glėbį tų py....
Vokietis kiek nustebo, kai įėjau į jo biurą dar nepasibaigus pietų pertraukai, ir klausiamai, bet nepiktai, nes buvau nuolatinis klientas, nužiūrėjo nuo galvos iki kojų.
– Reikia fakso, valdžia nori pykšt-pykšt atsiųsti, – tariau linksmai.
– Ach so, – pliaukštelėjo delnais ir parodė į aparatą.
Netrukus pasirodė popieriaus lapas.
– Pykšt, – linksmai riktelėjo vokietis.
– So (vok. „taip“), – atsakiau žvaliai ir norėjau paimti, bet tuoj pasirodė dar vienas.
– Pykšt, – vėl riktelėjo.
– So, – paantrinau jam, bet tai buvo tik pradžia.
Primarginti, prirašinėti lapai lindo vienas po kito. Fakso šeimininkas, padėjęs į šoną atkastą sumuštinį, net pasilenkęs žiūrėjo į girgždančią nuo įtempto darbo dėžę ir su kiekvienu naujai pasirodžiusiu lapu riktelėdavo:
– Pykšt!
Aš, kad palaikyčiau malonų dialogą, tuoj atsakydavau:
– So.
Bet kuo toliau, tuo vokiečio „pykšt“ darėsi piktesni, o mano „so“ liūdnesni. Pasirodžius paskutiniam dvidešimt penktam lapui, aparatui skausmingai sugirgždėjus ir nutilus vokietis pasikasė pakaušį, žvilgtelėjo į dėžutės nasrus ir labai liūdnai pratisai tarstelėjo:
– Ach soooo...
– Čia tau ne so-so, čia pykšt-pykšt, – atsakiau piktokai ir, pačiupęs pluoštą popierių, greitai išbėgau, kol praktiškas šeimininkas nesugalvojo antros tuščiosios pusės panaudoti savo reikmėms.
Vos mane šokas neištiko, kai dar nepasibaigus pietų pertraukai kramtydamas sumuštinį išbėgo vokietis, liepė stumti be eilės prie rampos ir išsikrovus greitai bėgti iš jo įmonės, nes, matyt, labai bijojo, kad neužsisakyčiau dar vienos partijos instrukcijų.
Visą laiką, kol keltas plaukė iš Olandijos į Angliją, bandžiau susigaudyti anglų kalba surašytose instrukcijose. Lietuviškai ne viską suprastum, o čia...
Truputį pats mokėjau, truputį žodynas padėjo, bet greitai suvokiau, kad ko nors naujo ar ypatingo nerandu. Kaip važiuot, kur stovėt, su kuo draugauti, su kuo ne, tik naujų nematytų popierių kopijos buvo šiokia tokia naujovė.
Reikėjo išsiaiškinti, kam kokius duoti, kokius kam grąžinti. Perkandau, supratau ir atvažiavau į karinę bazę.
Kažkada yra tekę vežti krovinį į slaptą Rusijos miestą keistu pavadinimu „37“. Teko pravažiuoti tris patikros punktus ir tik po ypatingai geros patikros įleido į miestą aptverta aukšta tvora.
Tikėjausi ir čia ko nors panašaus, bet net nustebau. Gal kas kur pasislėpęs ir stebėjo, bet nepajutau nieko ypatingesnio, nei įvažiuoti į truputį didesnę rimtesnę įmonę.
Tai buvo tik trečias kartas, kai atvykau į Angliją, ir visai jos nepažinojau, bet maloniai nustebino mandagumas, paslaugumas ir geranoriškumas. Tik vaikštantys kariškiai ir jų technika priminė, kad tai ne žaislų fabrikas.
Net, kaip vėliau sužinojau, pats „pikčiausias“ ant visų šaukiantis sandėlių viršininkas, pravardžiuojamas Šreku, maloniai viską aprodė, paaiškino, nuvedė į biurą, nufotografavo, tuoj pat pagamino ID kortelę su užrašu KFOR, užkabino ją ant kaklo, ant mašinos užsikabinau tokį pat užrašą ir tapau „NATO partizanu“ civiliais rūbais.
Krovinys kaip krovinys. Dėžės, įvairios pakuotės ir visokie ryšuliai. Gavau iki tol nematytus popierius, kurie turėjo atverti kelią per buvusių Šiaurės Aljanso priešų muitines, ir išvažiavau ten, kur tas pykšt-pykšt reiškia truputį daugiau nei vokiečio fakso traškėjimas.
Pirmas „kovos“ krikštas – Rumunijos siena. Nors ta valstybė jau priklausė armijai, kurioje aš tuo metu „partizanavau“, bet sienos ir ten dirbantys žmonės tebebuvo kaip ir šaltojo karo metu.
Niekaip nesisekė įvykdyti instrukcijos punkto važiuoti be eilės, nes tokių „be eilės“ buvo pilnos abi juostos. Nei apvažiuoti, nei peršokti.
Tvarkos sergėtojams parodžius, kuo aš truputį kitoks nei stovintys eilėje, tie tik beviltiškai skėstelėjo rankomis ir patarė neišsišokti, nes vairuotojams nerūpi mano privilegijos. Bakstelės į ratą ir galėsi kukuoti.
Kukavau kartu su visais iki paryčių, kol galiausiai atsidūriau terminale. Tuoj apipuolė būrys tamsiaplaukių garbanotų įvairaus amžiaus piliečių, kuriems niekas netrukdė laisvai šeimininkauti uždaroje terminalo teritorijoje.
Net neklausę puolė plauti langų, mašinos, nušiurusiu murzinu šepečiu trinti priekabos, siūlyti viso pasaulio džiaugsmų ir grožybių, pradedant „auksiniais“ pakabučiais, „Rolex“ laikrodžiais ir baigiant meile iki grabo lentos.
„NATO partizanen, grande morale“, – norėjosi jiems šūktelėti ir nuvaikyti, bet kuo daugiau juos vaikiau, tuo daugiau jie lindo, galiausiai nusispjovęs nuėjau į spec. ofisą, pas spec. atstovą, bet vietinės kilmės. Kokias dešimt minučių jis abejingai, lyg miegodamas, vartė popierius.
„Kas nors negerai, popieriai nematyti?“ – paklausiau ir paglosčiau ant kaklo kabančią ID kortą.
Jis staiga pabudo ir atidžiai nužvelgė mane demonstratyviai akimis, aplenkdamas tą vietą, kur kabėjo ID.
„Tokius popierius ne pirmą kartą matau, bet tave matau pirmą kartą, reikia susipažinti, – tarė visai nekarišku balsu ir užrašė ant lapelio skaičių. – Tradicija“, – pridūrė kukliu balsu ir truktelėjo pečiais.
Jei gerbi žmones ir šalį, į kurią atkeliauji, privalai gerbti ir jų tradicijas. Visada stengiausi laikytis to principo, ir spec. atstovas patenkintas nubėgo tvarkyti visų formalumų, o aš nuėjau bendrauti su kitais terminalo tradicijų puoselėtojais.
Kai supranti ir laikaisi vietinių tradicijų, apie kurias instrukcijos kukliai nutyli, esi mylimas ir gerbiamas.
Spec. atstovas popierius atnešė į mašiną ir garantavo, kad terminalo vartai atsivers dar net jų neprivažiavus. Nemelavo ir su pusiau plauta, pusiau „numozota“ mašina, nusipirkęs ir pasikabinęs ant ausies tradicinį tos šalies atributą, pajudėjau link truputį pažįstamos Bulgarijos.
Teko kartą poilsiauti ir žinojau, kas yra ir kaip veikia vietinė naminė rakija ir mažas, tik stipriems žmonėms skirtas pipiriukas „liūta čiuška“.
Važiuojant naktį netoli Dunojaus, skiriančio Rumuniją nuo Bulgarijos, perspėjimas, nurodytas instrukcijose, atitiko šimtą procentų.
Juoda naktis, juodas kelias, juodas arklys, juodas vežimas ir juodas tamsus kaip naktis jame sėdintis vietinis gyventojas.
Pamatyti neįmanoma, todėl siekiant išvengti nemalonumų reikia važiuoti lėtai, atsargiai, kad išgirdus kanopų kaukšėjimą spėtum pasitraukti iš jo kelio.
Ką padarysi, tokios tradicijos, tokios instrukcijos, kurių laikiausi, todėl kelis kartus laiku pasitraukęs ir kukliai pastovėjęs šalikelėje sėkmingai pasiekiau nedidelę upių prieplauką.
Magiškas skaičius, kurio nominalą nurodė dar pirmasis sutiktas spec. atstovas, ir net neišlipęs iš kabinos, įvažiuoju į keltą, o netrukus mano mašina įvažiuoja į Bulgariją.
„Malonus“ jausmas apima pamačius virš pasieniečio langelio kabantį plakatą, kuriame ne užrašas „sveiki atvykę“, o kalėjimo grotos ir už jų – dviejų liūdnų žmonių veidai.
Apačioje paveiksliuko – paaiškinimas keliomis kalbomis: „Jei duosi, tai sėdėsi kartu su tuo, kuriam davei“.
Paveiktas tokios agitacijos ateinu prie langelio net pinigų nepasiėmęs. Labai malonus, mielas pasienietis ilgai varto mašinos dokumentus, pasą, retsykiais jį papurtydamas ir nustebusiu žvilgsniu kartkartėmis žvilgteli į mane, o aš neatlaikęs jo mielo žvilgsnio kas kartą pakeliu akis į plakatą.
Galiausiai jam trūko kantrybė.
„Tu ten nežiūrėk, ten ne mūsų tradicijos, tu čia žiūrėk, čia mūsų tradicijos, – tarė piktai kraipydamas galvą ir, nekreipdamas dėmesio į mano ID, užrašė ant popieriuko magišką, gyvenimą palengvinantį skaičių. – Juk tu iš buvusio soclagerio, viską supranti“, – sušnibždėjo grąžindamas popierius ir maloniai šypsodamasis.
„Suprantu“, – atsakiau šypsodamasis.
Po tokio malonaus abipusio supratimo žvilgtelėjau į niekam nereikalingą ir ne vietoje kabančią antikorupcinę reklamą ir nulėkiau link Makedonijos pasienio, nes Serbija tos organizacijos kovinių nepraleisdavo. Susipykę buvo.
Eilinis makedonų pasienietis, pamatęs jam nematytus lietuviškus numerius, net išėjo iš savo būdelės. Jei ne kabanti ant mašinos priekio KAFOR lenta, būtų net neprileidęs prie įvažiavimo. Paėmęs pasą, mašinos popierius ilgai juos apžiūrinėjo, vartė kažkokią savo knygą ir sutrikęs tarė:
– Čia lietuviai nevažiuoja, aš net nežinau, ar tau galima įvažiuoti į mūsų valstybę.
– Turbūt galima, jei atvažiavau, – atsakiau kaip galima mandagiau ir ramiau.
Jis manimi nepatikėjo. Mašiną pastatė į pakraštį ir nuėjo pasitarti su viršininku. Praslinkus pusvalandžiui pamačiau ateinantį plačiai besišypsantį viršininką, kuris su kažkokiu pasididžiavimu ir pasitenkinimu išrėžė:
– Tu negali įvažiuoti į Makedoniją, nes tau reikia vizos, – padavė visus popierius, bet jo akys užkliuvo už kabančios ID kortos.
Jis net pasilenkė į ją žiūrėdamas, staigiai pasisuko į eilinį, apšaukė jį, kad nemato, kas kaba ant kaklo, ir labai nepatenkintas nuėjo, o pasienietis net griūdamas atkėlė užtvarą ir nežymiai kilstelėjo ranką. Kaip paaiškėjo, jei turi galingos organizacijos ID, vizos nereikia.
Muitinėje viskas aišku ir paprasta. Jie – ne NATO, todėl tranzitui reikėjo papildomų „žmoniškų“ deklaracijų, kurias tvarkė ir pildė ekspedicija, gaunanti už tai pinigus.
Vaikinas dirbo greitai, operatyviai ir netrukus ramiai ilsėjausi jų terminale, kuriame, kad ir kaip keista, nebuvo jokių pašalinių asmenų. Ryte pajudu link neramaus Kosovo.
Pagal instrukcijas, dar prieš pasienio postą taške X pasitinka vietinis makedonas ir, kad nebūtų nesusipratimų, nulydi iki pat pasieniečių posto.
Kosovo terminale – jau Vakarų atstovai. Jokių tradicijų, vizų, popierizmų. Net iš kabinos išlipti nereikėjo. Prie langelio stabtelėjau, vienas egzempliorius jiems, antspaudas ir trumpas perspėjimas niekur nestovinėti, važiuoti tiesiai į sostinėje Prištinoje esančią karinę bazę. Iki sostinės netoli, apie septyniasdešimt kilometrų.
Nors nesigirdėjo pabūklų, automatų tratėjimų, matytų televizijos laidose, bet aplinka nelabai džiuginanti, nejauki ir net slogi.
Prištinoje tik sustojus prie šviesoforo apipuola mažieji langų valytojai ir prašytojai. Vieni langus brauko, kiti užsikabinę už veidrodžio prašo užmokesčio, o pora atsisėdę ant šaligatvio krašto iškiša į važiuojamąją dalį kojas, kad nenuvažiuotum nesumokėjęs.
Netoliese stovintis policijos patrulis visą tai stebi abejingai. Ką padarysi, tokios tradicijos, tik ar jos vietinės, ar atėjusio karo primestos, puikiai žinojo mašiną apspitę berniūkščiai, bet, deja, jų niekas nepaklausė, ar jie to nori.
Neklausiau ir aš. Kantriai palaukiau, kol nušoks langų valytojai, išskyriau finansinę humanitarinę pagalbą, kojos pasitraukė ir pagal iš anksto duotą schemą atvykau prie karinės bazės.
Tikėjausi nors kažko panašaus į Rusijos miestą „37“, bet viskas paprasčiau. Tik prieš įvažiavimą eglute išdėstyti blokai bei prie vartų ginkluoti kareiviai primena, kur atvykau.
Asmens tapatybei patvirtinti pakanka ID, minimali kabinos patikra, veidrodžiais įdėmiai apžiūri sąstato apačią ir „welcome“.
Čia matyti, kad karinė bazė. Kareiviai, technika, aukštos tvoros ir tik įvažiavus priešais vartus – memorialas žuvusiems kariams. Iš karto pasidaro aišku, kad čia vyko ne paprastos pratybos kokioje nors draugiškoje valstybėje. Čia vyko karas.
Vėl išskirtinis, į akis krintantis bruožas. Ramybė, tvarka, šypsenos, geranoriškumas. Vienu žodžiu, pasijauti savas tarp savų ar tiesiog žmogumi tarp žmonių.
Išsikrovus išsipildė visos kelionės svajonė skaniai pavalgyti, ir ją išpildė visagalė ID. Galėjau valgyti kartu su kareiviais. Karininkas palydėjo, viską parodė.
Paprastai pasakius, vien dėl tokio maitinimo apsimoka būti kareiviu. Kiek nori ir ko nori, išskyrus antrąjį patiekalą, kurį turėjai išsirinkti vieną iš kelių. Kiek nedaug reikia tam vairuotojui. Ramios, saugios aikštelės ir gero, skanaus maisto.
Sėdėdamas padėjęs nekareivišką pilvą ant vairo pamačiau tai, ką tikriausiai galima pamatyti visuose kariniuose daliniuose.
Kad jauniems kareiviams neužaugtų pilvas kaip vairuotojo, tuoj po pietų būrelis su pilna amunicija bėgiojo ratus pro mano mašiną. Truputį nejaukiai pasijutau sėdėdamas šalia jų kelio, bet vienam kareiviui buvo dar liūdniau.
Jam niekaip nesisekė spėti paskui draugus. Jis stipriai atsiliko, o seržantas bėgdamas šalia jo labai šaukė, bet nemušė ir nespardė.
Prisiminiau tarybinę armiją, kaip atsiliekančius jaunus kareivius seniai spardydavo ar kitaip ne pagal statutą auklėdavo. Seržantas kelis kartus dėbtelėjo į mano laimingą fizionomiją, ir suvokiau, kad pats laikas važiuoti, kol nesugalvojo ir manęs pastatyti į rikiuotę.
Išvažiuojant iš Kosovo – maloni staigmena. Pasienyje, truputį šone nuo važiuojamosios dalies, kareiviai šypsosi ir moja.
Geriau įsižiūriu ir pamatau ant kovinės mašinos mūsų trispalvę. Lietuvaičiai iš BALTBAT. Tą dieną saugojo ribą tarp Makedonijos ir Kosovo. Jie nustebę, nes pirmą civilį lietuvį mato, ir man malonu pamatyti savo šalies vėliavą tokioje neramioje vietoje.
Trumpai persimetame keliais žodžiais, kiekvienas palinkime sėkmės ir stipriai paspaudę rankas išsiskiriame. Jie lieka saugoti, o aš važiuoju į Angliją, kad laikantis visų vietinių tradicijų galėčiau vėl atvažiuoti į Kosovą, o kiek vėliau ir Bosniją.
