Štai taip atrodo keisčiausias visų laikų automobilis. Tai – 1951-ųjų „Hoffmannas“. Jo ratų bazė (atstumas nuo priekinių iki galinių ratų) yra trumpesnis už automobilio plotį. Bet jis važiuoja! Neįtikėtina, bet jis važiuoja.
Iškalbinga ne tik šio automobilio išvaizda, bet ir pavadinimas – „Hoffmann“ skamba beveik kaip „Half-man“ (liet. – pusė žmogaus).
Kaip tik toks bendras vairuotojo ir keleivių skaičius turėtų tilpti šio nepaprastai ankšto automobiliuko salone.
Neregėtą automobilį išbandęs žurnalistas Jasonas Torchinsky be užuolankų pavadino jį „absoliučiai blogiausiu automobiliu pasaulyje“.
Jis sukurtas ir pradėtas gaminti pokario Vokietijoje. Kad ir kaip tragiškai jis riedėtų keliu, projektuotas ir pagamintas jis buvo labai kruopščiai ir nuoširdžiai – ko vertos gaubtos kėbulo ir salono linijos. Kad jos tvarkingai susibėgtų į viena, teko gerokai paplušėti.
Tačiau kad ir kaip mėgintumei įžiūrėti šio automobiliuko privalumus, aišku viena – projektuojant šią mašiną, į viena buvo surinkti visi prasčiausi įmanomi technologiniai sprendimai. Žodžiu, kažkoks nesusipratimų rinkinys ant ratų. Ant trijų ratų.
Pradėkime tuo, kad į „Hoffmanno“ vidų patekti beveik neįmanoma – mažų mažiausiai išsinarinsite dubens kaulus. Paskui reikės kažkaip į salono „erdves“ po vairu susigrūsti kojas.
Arba kitas nesusapnuojamas inžinerinis šedevras: degalai pildomi pro angą ant stogo, o tą angą su degalų baku jungia vamzdis, nuvestas tiesiai per automobilio saloną.
Žodžiu, jei pilant degalus sėdėtumėte mašinos viduje (o veikiausiai taip ir nutiktų – juk išsinarinote dubens kaulus), galėtumėte pasiklausyti kažkur už nugaros čiurlenančios benzino srovelės. Belieka tikėtis, kad nepadarysite nė mažiausios avarijos, per kurią šis vamzdis galėtų plyšti, aplieti saloną degalais, o tuomet užtektų ir mažos kibirkšties.
Apie nežemišką „Hoffmanno“ ratų bazę jau kalbėta. Gale – ne du ratai, o tik vienas. O ir jis – kažkur po vairuotoju.
Tačiau, kaip jau sakėme – automobilis ne tik pastovi, bet ir važiuoja! Variklio garsas primena skardinį oro kompresoriaus triukšmą, per kurį neįmanoma susikalbėti. Pasukiojus vairą, automobiliukas sukiojasi į šonus, nors į priekį nepajudėjęs nė centimetro. Taip sakant, šelmiškai vizgina uodegą.
Neregėtas ir pavarų dėžės stebuklas – neutrali pavara yra po kiekvienos kitos pavaros! Tad kai ateina metas jungti antrą pavarą, pirmiausia įsijungia neutrali pavara, o tik tada – antroji pavara. Ir taip toliau su aukštesnėmis pavaromis.
Tikėtis, kad po tokio kupriuko variklio dangčiu urgs žvėriškas galios agregatas vargu ar galima. Bet 6 arklio galių net tokiam „šedevrui“ mažoka.
Tęskime pažintį toliau. Nors kėbulo dizaino linijos suvestos nepriekaištingai, šoninis veidrodėlis įtaisytas kaip tik ten, kur jo nesimato – veidrodėlį užstoja stogo statramstis.
Na, o desertui įsiaudrinęs dinamiško reportažo autorius nusprendė pavažiuoti šiuo stebuklu per duobes. „Dieve! Skauda!“ – pro sukąstus dantis išspaudė J. Torchinsky.
Iš tikrųjų, skauda net žiūrėti. Tačiau pamatyti nors vieną kartą gyvenime turbūt verta. Ir turbūt tik pamatyti – jokiu būdu ne važiuoti.
