Turbūt nėra nė vieno prancūzo, kuris neturėtų giminaičio, kaimyno ar draugo, nepripažįstančio, kad buvo toks „8 Gordini“, kuris tiesiog lėkdavo“.
„O, čia tai bent automobilis! Jį vairuoti – kažkas iš fantastikos srities, - prisimena prancūzai. Su „8 Gordini“ iš Paryžiaus į Marselį nuvažiuodavai greičiau nei „Mistral Express“ traukiniu... Ach, kokie gi buvo laikai!“
Prisiminimai ir nenusakoma nostalgija automobilį pavertė legenda, už kurią, žinodami pačią jo koncepciją ir išleistų vienetų skaičių, kolekcininkai pasiryžę pakloti didžiulius pinigus.
R 1135: „Renault 8 Gordini 1300“
R 1135 – tai oficialus pavadinimas, kurį nurodydavo automobilio dokumentuose. 1255 cm3 variklis ir 88 AG leisdavo išvystyti didžiausią 175 km/val. greitį. Šio modelio mėgėjams ypač patiko naujoji penkių greičių pavarų dėžė - pajudėjęs iš vietos „Renault 8 Gordini“ pirmuosius 400 m nulėkdavo vos per 16,9 sek., o po to pirmąjį kilometrą įveikdavo tik per 15 sekundžių.
Dar vienas privalumas, kurį žinovai tiesiog dievino, buvo du „Weber 40 DCOE“ karbiuratoriai su dvigubu difuzoriumi.
Panašiai, kaip ir „1100“ versijos (arba R 1134) atveju, 1967 m. pateikiant rinkai naująjį „Renault 8 Gordini 1300“ (arba R 1135), jo kėbulas buvo tik vienos – „Bleu France“ (prancūzų mėlynos) – spalvos.
Vis tik netrukus spalvų gama išsiplėtė: atsirado balta ir raudona, 1969 m. – geltona, o 1970 m. – netgi šviesiai ir tamsiai žalia, o pastaroji labai priminė „British Racing Green“ (britų žalią lenktyninę) spalvą.
Visų spalvų automobiliai išsiskyrė savitomis grotelėmis, kuriose puikavosi keturi žibintai, ir visi turėjo du degalų bakus (38 l talpos gale ir 26 l priekyje) bei oda aptrauktą „Quillere“ vairą.
„Renault 8 Gordini“ taurės lenktynės – talentų kalvė
Įsigyti „Renault 8 Gordini“, kuris 1968 m. kainavo 13 500 Prancūzijos frankų, svajojo visa „demografinio sprogimo“ karta. Pirmą kartą istorijoje pasirodė ne tik puikių parametrų, bet ir masiškai gaminamas automobilis, kurį siūlė visos automobilių serijos kūrėjas.
Todėl automobilių lenktynės prarado mažos turtingų lenktynių žinovų grupės privilegijos statusą.
„Gordini“ ženklas, kuriuo pažymėtas 812-00 variklio galvutės gaubtas, ir stilingai gale įtaisytas logotipas audrino jaunų greičio mėgėjų vaizduotę. Trokštantys tapti lenktynininkais svajojo būti didžiųjų Amadeus Gordini cecho vairavimo meistrų – Jeano Behro ar Maurice Trintignanto, o patys ambicingiausieji – Juano Manuelio Fangio tradicijų tęsėjais.
Vienas žmogus labai greitai sumojo, kokią reikšmę turi „Renault 8 Gordini“, kurį vienbalsiai dievino masinė spauda, populiarumas.
Anksčiau „Moteurs“ vyriausiuoju redaktoriumi dirbęs Georgesas Fraichardas buvo geras Jeano Behro ir Amadeus Gordini draugas. Jam kilo idėja surengti „Renault 8 Gordini Cup“ lenktynes.
Apie šią idėją jis papasakojo „Action Automobile“ atstovams Alainui Bertautui ir Prierre Allanetui, o tuometinis „Renault“ atstovas spaudai projektą lengvai patvirtino. Vis tik dar reikėjo įtikinti lenktynių organizatorius, kurie baiminosi, kad dėl masinės gamybos automobilius vairuojančių naujokų lenktynės nepritrauks žiūrovų.
Visos abejonės išsisklaidė jau pirmosiose lenktynėse, į kurias susirinkę aistruoliai žavėjosi jaunų ir drąsių vairuotojų kova. Pasirodžius naujam modeliui 1966 m. „Renault 8 Gordini Cup“ lenktynėse, matėsi, kad juos vairuojantys gerokai atsiplėšė nuo kitų dalyvių.
Automobilių sporto žvaigždės Jeanas-Lucas Thérieras, Alainas Cudini, Jaenas-Pierre Jarieras, Robertas Mieussetas, Jeanas-Claude Andruetas, Jeanas-Pierre Jabouille ir Michelis Leclère savo karjerą irgi pradėjo šiose lenktynėse.
Kadaise lenktyniavęs Michelis Hommellas vėliau ėmė vadovauti leidyklai, o Huguesas de Chaunacas tapo „Renault 8 Gordini“ cecho vadovu.
