Šių įstaigų tarnautojai transporto priemonių asmeniniam naudojimui turbūt dairosi tik naujų automobilių salonuose, jeigu nežino apie daugybę metų sėkmingai gyvuojančią vadinamųjų „perekupų“ grandį.
Šie žmonės nesivargina važinėti po Italiją ar Prancūziją ieškodami parduodamų automobilių, o nuperka jau atgabentas transporto priemones ir įskaičiavę savo uždarbį medžioja pirkėjus. Pastarieji tik suderėję dėl pirkinio sužino, kad automobilį pirko tiesiai iš buvusio savininko. Bent jau taip skelbia dokumentai.
Kitas pamėgtas triukas – parduoti automobilį pigiau, negu jis buvo pirktas. Štai kodėl automobilių prekeiviai skundžiasi menkai uždirbantys. Savo sąskaita jie užsiima labdara! Aišku, tokiu atveju prekeiviai taip pat nemoka mokesčių net oficialiai deklaruodami sandorį.
Tarpininkas neprisiima jokių įsipareigojimų ir nesuteikia garantijų. Jis lieka šešėlyje, kaip ir šio žmogaus gautos pajamos. Kalbas apie šioje verslo srityje nykstantį šešėlį galima prilyginti teiginiams neva mažėja kontrabandinių rūkalų srautas. Galbūt gerų pokyčių įvyko, tačiau labai mažai.
Tarpininkai neatsisako savo veiklos. Skirtumas tik toks, kad pastaraisiais metais dalis jos buvo perkelta į elektroninę erdvę.
Štai dėl šios priežasties naujo pirkinio džiaugsmą dažnai keičia raudos, kai vairuotojas sužino tikrąją automobilio istoriją ir techninę būklę. Gerai, jeigu tik porą kartų sumažinta transporto priemonės rida. Kartais paaiškėja, auksarankiai meistrai naujam gyvenimui prikėlė metalo laužu pavirtusį „Audi“, „Opel“ arba „Volkswagen“, kurį sulipdė ir trijų panašios būklės automobilių.
Visa tai nėra mitai ar turgaus legendos. Tokių garažinių meistrų kūrinių galima sutikti ne tik Kauno gatvėse, bet visoje šalyje ir net užsienyje, mat naudotų transporto priemonių Kaune dairosi latviai, lenkai, ukrainiečiai, Vidurinės Azijos gyventojai.
Tuo tarpu automobilių prekeiviai nepaliauja dejuoti, kad tokių blogų metų automobilių prekybai esą dar niekada nebuvo ir verslas atsidūrė ties praraja. Labai jau panašu į būstą pajūryje nuomojančių smulkiųjų verslininkų kalbas apie neišvengiamą žlugimą.
Automobilių prekeivių naudojamas pajamų slėpimo schemas puikiai žino tiek FNTT, tiek Mokesčių inspekcijos darbuotojai, tačiau Kauno automobilių turgus ilgą laiką buvo paliktas be rimtesnės kontrolės, lyg nedidelė valstybė valstybėje, kurioje galioja kitokios taisyklės. Po kiekvieno net nedidelio bandymo jas keisti pasigirsta aimanos dėl žlugdomo smulkiojo verslo.
Dar neaišku, kas ką žlugdo. Pernai mokesčių inspektoriai Kaune atliko 25 patikrinimus su automobilių prekyba susijusiose įmonėse ir surašė 14 administracinės teisės pažeidimo protokolų. Ar dar reikia įrodymų, kad šia veikla užsiimantys verslininkai linkę paminti įstatymus?
Visai nesvarbu, kiek jie sumokės baudų, ne šie pinigai tampa reikšmingiausiu biudžeto papildymu. Tokie patikrinimai verčia nesąžiningus verslininkus sunerimti ir jausti nuolatinę įtampą. Juk viešai dirbančioms bendrovėms nėra reikalo bijoti nei mokesčių inspektorių, nei FNTT pareigūnų.
Galbūt pirmieji didelio masto patikrinimai įkvėps ir kitų įstaigų tarnautojus pasidomėti, kas vyksta Kauno automobilių turguje bei jo prieigose.
Jeigu kriminalistai dažniau apsilankytų garažuose įkurtose dirbtuvėse, turbūt dažniau surastų pavogtų automobilių detalių. Beveik kiekvieną naktį iš miesto gatvėse stovinčių automobilių dingsta multimedijos įrenginiai, galinio vaizdo veidrodėliai, žibintai, ratai ir net vairai. Juk detalės tam ir vagiamos, kad būtų galima prikelti, o vėliau patikliam žmogui parduoti naudoti jau netinkančią transporto priemonę.
Automobilių techninę priežiūrą atliekančių bendrovių darbuotojams taip pat derėtų dažniau patikrinti, kokie automobiliai išrieda pro turgaus vartus. Dažnam jų turbūt tektų panaikinti techninę apžiūrą net ir tuomet, jeigu ji išduota vos prieš porą dienų.
Nepaisant šalyje ir užsienyje vykstančių pokyčių, Kauno automobilių turgus gyvuoja daugelį metų ir turbūt dar ilgai bus reikalingas vairuotojams, o žinios apie jį sklinda net į tas šalis, kurių gyventojai apie Lietuvą nieko daugiau nežino.
Vis dėlto būtų labai smagu, kad jame apsilankę žmonės išvyktų tik gerai nusiteikę, o mokesčių inspektoriai ir kitų kontroliuojančių institucijų darbuotojai šiame verslo komplekse neturėtų darbo.
„Laikinoji sostinė“
