Atidžiai pasižiūrėkite, ar prie automobilio paskirties nėra įrašytas kodas N1 – tai reiškia, kad mašina skirta komerciniam naudojimui ir už ją privalu mokėti kelių mokestį.
Vizualiai toks automobilis gali visiškai nesiskirti nuo įprasto – kaip komerciniai įregistruojami ir paprasti hečbekai, ir sedanai, ir miesto visureigiai.
Asmeniniam naudojimui skirtas automobilis turi būti pažymėtas kodu M1.
Vilioja greitas sutaupymas
Skirtingose transporto registro grafose apskaitomi N1 ir M1 klasių automobiliai realiame gyvenime labai dažnai atrodo kaip dvyniai: identiškas kėbulas, toks pat interjeras, ratus suka tokios pačios galios variklis.
Skiriasi tik pardavimo ir eksploatavimo sąlygos. Kadangi N1 traktuojamas kaip „komercinės paskirties transporto priemonė“ arba, kitaip tariant, darbo įrankis – tokio automobilio įsigijimui išleistos sumos PVM atskaita yra galima. T. y. pirkinys atpinga 21 proc. O naudoti N1 klasės automobiliai kainuoja pigiau už visiškai identiškus M1 klasės „brolius“.
Patrauklu? Tikrai taip, tačiau yra keletas dalykų, kuriuos privalu išsiaiškinti prieš priimant sprendimą.
Sutaupius pinigų įsigyjant N1 klasės automobilį kasmet reikia sumokėti 304 eurų dydžio kelių naudotojo mokestį, kitokio tarifo privalomojo civilinės atsakomybės draudimo mokestį bei kasmet apsilankyti techninės apžiūros centre.
Pakeisti paskirtį – labai sudėtinga
Minėtą rinkliavą būtina sumokėti ketinant važinėti krašto bei magistraliniais keliais A1 – A18. To nepadarius, eismo priežiūros pareigūnai gali skirti baudą nuo 173 iki 347 eurų. Su identišku, tačiau M1 klasei priskiriamu automobiliu, jokio kelių mokesčio mokėti nereikia.
Kitaip tariant, pagunda transformuoti N1 techniką į M1 gimsta tą pačią akimirką, kai tarkim už bazinės komplektacijos „Audi Q7“ sumokėjus ne 60 tūkst. 350 eurų, o 49 tūkst. 876 eurus (minus 21 proc.), ateina eilė vykdyti visas kitas komercinės transporto priemonės savininkams ar naudotojams numatytas prievoles.
Kaip tai padaryti ir kiek toks virsmas kainuoja? Ar visais atvejais jis įmanomas?
Bendrovės „Transporto studijos“ direktoriaus pavaduotojas Ramūnas Vėlavičius teigia, kad norint pakeisti automobilio statusą būtina įveikti tris „metamorfozės“ etapus.
„Visų pirma iš oficialaus automobilio gamintojo atstovo reikia gauti sertifikatus, patvirtinančius, kad transporto priemonė atitinka M1 keliamus reikalavimus, susijusius su išmetamosiomis dujomis, stabdžių sistema, tam tikrais kėbulo konstrukcijos ypatumais ir t. t. Tokių dokumentų išdavimas apytiksliai kainuoja 150-200 eurų.
Jei tos pačios markės bei modelio N1 ir M1 transporto priemonės iš tiesų yra identiškos, tai privalu patvirtinti atliekant automobilio atitiktis reikalavimams ekspertizę. Ši procedūra – nepriklausomai nuo ekspertų išvados (ji gali būti ir neigiama) – taip pat kainuoja apie 200 eurų, priklausomai nuo ekspertizę atliekančios įmonės paslaugų įkainių ir sugaištamo laiko.
Paskutinysis etapas – Valstybinės kelių transporto inspekcijos rinkliava (202 eurai) už individualų tipo patvirtinimą“, – vardijo R. Vėlavičius.
Būna nematomų skirtumų
„Transporto studijų“ ekspertas Simonas Lipskis savo ruožtu atkreipė dėmesį, kad vizualiai vienodi automobiliai gali stipriai skirtis techninėmis charakteristikoms priklausomai nuo to, kokiai rinkai buvo skirti.
„Ne paslaptis, kad kai kuriose iš trečiosios (nepriklausančios ES ar EEE) šalyse galioja ne tokie griežti ekologiniai reikalavimai ir jose galima registruoti naują „Euro 4“ ar dar mažiau griežtus reikalavimus atitinkančią techniką.
Kadangi ją pagaminti kainuoja gerokai pigiau, automobilių pramonė naudojasi visomis galimybėmis sutaupyti ir atitinkamai elgiasi. Tačiau tokios technikos, kuri savo pirmosios registracijos metu neatitiko reikalavimų, tuo pačiu metu galiojusių Europos Sąjungoje, dabar Lietuvoje, įregistruoti nebūtų neįmanoma.
Kitaip tariant, atlikus ekspertizę gali pasirodyti, kad N1 automobilis negali būti traktuojamas kaip M1. Tarkim N1 klasės „Ford Fiesta“ ne tik neturi antrosios sėdynių eilės, bet netgi erdvės keleivių kojoms – grindys ten visiškai lygios, pritaikytos krovinių gabenimui“, – akcentavo S. Lipskis.
Ekspertas perspėja, jog tikrinant transporto priemonės dokumentaciją su faktine automobilio įranga, gali kilti rūpesčių dėl atrodytų visiškai formalių dalykų. Tarkim komercinėje transporto priemonėje reikalavimas sėdimosioms keleivių vietoms apibrėžiamas „sėdynė turi būti patikimai pritvirtinta“, o M1 klasės automobiliuose sėdynių konstrukcijos patikimumas turi būti įrodytas įvairiais testais.
Tas pats su elektroninio stabilumo sistema – vienos klasės technikai ESP privaloma, o identiškame N1 klasės modelyje jos gali ir nebūti.
Užsienis – ne išeitis
„Ekspertai negali vadovautis savo nuožiūra ar „sveiku protu“ ir tuo remdamiesi teigti, kad skirtumo tarp N1 ir M1 nėra, nes jis plika akimi nėra matomas. Mes privalome preciziškai laikytis teisės aktų reikalavimų, todėl kartais ekspertizės išvados būna neigiamos.
Bet kokiu atveju, prieš perkant nenaują N1 klasės transporto priemonę ir tikintis ją perregistruoti, patartina itin atidžiai pastudijuoti galiojančius reikalavimus ir bei juos apibrėžiančią dokumentaciją. Priešingu atveju procesas gali būti ilgas, brangus ir nerezultatyvus“, – perspėjo S. Lipskis.
Taip pat reiktų turėti galvoje, kad „liaudies medicinos“ receptai, kaip pakeisti transporto priemonės statusą pasinaudojant kurios nors kaimyninės šalies nacionalinės teisės ypatumais, gali būti neefektyvūs, nes kokiai klasei priskiriamas automobilis yra užšifruota VIN kode.
VĮ „Regitra“, pastebėjusi neatitikimą tarp to, kuo automobilis „gimė“ ir kokiu tapo tarkim Latvijoje, turi teisę pareikalauti ekspertų išvadų.
