Daugiausia jų vis dar liko kelio Kaunai-Zarasai-Daugpilis ruože Kaunas-Jonava ir Klaipėdos apylinkėse. Vos prieš septynerius metus „juodųjų dėmių“ šalies keliuose buvo net 267, pernai jų buvo nustatyta 58.
Kaip „išbalinti“ „juodąją dėmę“?
Lietuvos automobilių kelių direkcijos (LAKD) kelių saugumo skyriaus vedėjo Nemuno Abukausko teigimu, tokių rezultatų pavyko pasiekti kiekvieną „juodąją dėmę“ analizuojant atskirai ir jų naikinimui naudojant skirtingas, konkrečiai vietai pritaikytas priemones. „Juodoji dėmė“ – pats svarbiausias kelininkų darbo objektas. Būtent jos geriausiai parodo kelio trūkumus: jeigu tame pačiame kelio ruože įvyksta daug nelaimių, akivaizdu, kad egzistuoja priežastis, dėl kurios kelio ruožas nėra toks saugus, koks galėtų būti, ir mes imamės priemonių, kad padėtis pasikeistų.
Aišku, situacijų, kuomet ant kelio užmiega girtas asmuo ir jį pervažiuoja automobilis, išvengti neįmanoma, tačiau „juodųjų dėmių“ egzistavimas parodo, kad toje vietoje esama inžinerinių trūkumų, kuriuos galima aiškiai identifikuoti. Ir mes imamės inžinerinių priemonių, kad „išbalintume“ „juodąją dėmę“, – pasakoja N. Abukauskas.
LAKD atstovo teigimu, dažniausiai „juodosios dėmės“ atsiranda sankryžose. Tais atvejais, kuomet susiformuoja ne sankryžose, jos atsiranda dėl pačių įvairiausių priežasčių. „Juodųjų dėmių“ atsiradimą gali lemti ribotas kelio matomumas, aukšti kelio sankasos šlaitai, arti kelio augantys medžiai, blogas kelio apšviestumas.
Kitos aplinkybės, nuo kurių priklauso „juodųjų dėmių“ susiformavimas - teritorijų šalia kelio apgyvendinimo tankis ir pobūdis, pėsčiųjų bei dviratininkų eismo intensyvumas ir judėjimo kryptys, autobusų stotelių būklė, nuovažų į ūkio ar gyvenamosios paskirties objektus tankis, pėsčiųjų ir dviračių takų trūkumas. „Juodąją dėmę“ retai lemia tik viena kuri nors priežastis – dažniausiai tai būna jų kombinacija, pavyzdžiui, užmiesčio vietovėje, kurioje intensyvus pėsčiųjų eismas, trūksta pėstiesiems skirtų perėjų.
Užfiksavus, kad tam tikrame kelio ruože yra „juodoji dėmė“, aiškina N. Abukauskas, visų pirma analizuojama, kokie eismo įvykiai toje vietoje įvyko, kokios buvo jų priežastys ir ar inžineriniais sprendimais galima pasiekti, kad tų įvykių priežasčių nebeliktų.
„Jei vieną eismo įvykį „juodojoje dėmėje“ lemia, tarkime, paties vairuotojo girtumas, bloga transporto priemonės techninė būklė arba kita visiškai su infrastruktūra nesusijusi priežastis, tai mes jį atmetame, tačiau tai reiškia, kad vis tiek lieka kiti trys įvykiai, ir mes aiškinamės jų aplinkybes. Nustatę priežastis, parenkame priemones, kaip jas šalinti, įgyvendiname, o tada darome monitoringą, ar tokio paties tipo įvykiai kartojasi, ar ne. Kiekvieną „juodąją dėmę“ vertiname atskirai ir ieškome sprendimų“, – sako N. Abukauskas.
Kokie būtent sprendimai taikomi kovojant su „juodosiomis dėmėmis“? N. Abukausko teigimu, jie gali būti labai įvairūs: žiedinių sankryžų įrengimas, sankryžų inžinerinis tobulinimas, atitvarų įrengimas šalia kelio, medžių šalinimas, pėsčiųjų ar dviračių takų įrengimas, inžinerinių greičio mažinimo priemonių įrengimas, kelio trajektorijos iškreivinimas, apšvietimo įrengimas, stacionarių greičio matavimo prietaisų įrengimas.
Pavojingiausias kelio ruožas – tarp Kauno ir Jonavos
Šių metų „juodųjų dėmių“ žemėlapyje galima pastebėti, kad daugiausia jų yra likę kelio ruože Kaunas-Jonava. N. Abukausko teigimu, nors tai užmiesčio kelias, šalia jo vyksta aktyvus pėsčiųjų judėjimas, yra daug gyvenamųjų namų, mokyklų, kelią nuolat kerta pėstieji, o automobiliai nepasirenka saugaus greičio. Šiuo keliu važiuojantiems vairuotojams LAKD atstovas pataria būti itin atsargiems.
„Juodųjų dėmių“ skaičiavimas ES mastu nėra standartizuotas: kiekviena valstybė pati nusprendžia, kokį kelio ruožą laikys „juodąja dėme“. Pasak N. Abukausko, taip yra dėl skirtingo eismo įvykių skaičiaus skirtingose Europos šalyse.
„Lietuvoje, deja, žuvusiųjų skaičius vis dar labai didelis: skaičiuojant mirtis keliuose, tenkančias milijonui gyventojų, esame paskutiniai ES. Jei lygiai tokią pačią metodiką, kaip taikome mes, taikytų, tarkime, Olandija, kurioje avarijų itin mažai, tai pas juos „juodųjų dėmių“ tiesiog nebūtų. Jie nuleidžia kartelę žemiau ir taiko kitokius kriterijus. Mūsų naudojama metodika – pakankamai paprasta ir efektyvi, kad leistų nustatyti vietas, kur didžiausias pavojus patirti avariją, ir tada imtis veiksmų“, – pabrėžia N. Abukauskas.
Vis dėlto LAKD atstovas pažymi, kad nors vykdant intensyvią inžinerinę veiklą „juodųjų dėmių“ šalinimo srityje pasiekta itin gerų rezultatų, vien inžinerinėmis priemonėmis avaringumo problemos Lietuvoje išspręsti neįmanoma.
„Mus kartais kaltina dėl to, kad bendra situacija su avaringumu Lietuvoje gerėja labai lėtai. Bet mes tuomet sakome: pažiūrėkite į vietas, kur kelio inžinerija turėjo trūkumų. Tokių vietų sparčiai mažėja, mažėja jose žūstančių ir sužeidžiamų vairuotojų skaičius.
Tai, kad nepaisant mūsų darbo keliuose vis dar žūsta daug žmonių, rodo, jog kitose srityse esama daug problemų, galbūt reikia vykdyti aktyvesnį tiek vairuotojų, tiek pėsčiųjų švietimą, ugdyti sąmoningumą. Mūsų sritis – inžinerija, ir mes pasiekiame neblogų rezultatų. „Juodųjų dėmių“ tyrimas ir šalinimas išlieka vienu efektyviausių avaringumo mažinimo įrankių“, – pažymi N. Abukauskas.
