Pamatęs prie autobuso vairo V.Meiduvienę jau ne vienas praeivis ar prasilenkiančio automobilio vairuotojas kėlė į viršų nykštį, taip reikšdamas susižavėjimą išvaizdžia vairuotoja.
Trisdešimtmetės V.Meiduvienės taisyklė paprasta – optimizmu galima užkrėsti aplinkinius.
Vis dėlto metus įmonėje „Vilniaus viešasis transportas“ dirbančiai vilnietei labiausiai nerimą kelia prasidėjęs dviračių sezonas. Mat dviratininkai nėra drausmingiausi eismo dalyviai.
O baisiausia, kai dviratininkas įsikimba į važiuojančios transporto priemonės galą.
– Sukti ratus miesto gatvėmis vežant keleivius – ir nelengva, ir atsakinga. Kodėl sugalvojote tapti autobuso vairuotoja? – pasiteiravo V.Meiduvienės „Sostinė“.
– Galbūt atrodys keista, bet prie vairo sėdau dėl to, kad labai mėgstu bendrauti. Juk į autobusą įlipa vis nauji žmonės, su kai kuriais pavyksta persimesti ir vienu kitu žodžiu. Be to, mėgstu vairuoti, patinka įveikti kliūtis, sunkumus. O jų miesto gatvėse netrūksta.
Kartu norėjau išmėginti, kaip man seksis įgyvendinti savo svajonę. Nesakau, kad šį darbą dirbsiu visą gyvenimą, galbūt mėginsiu studijuoti teisę.
Žinoma, išgirdusiai apie mano pasirinkimą mamai išsprūdo klausimas: „Kodėl taip?“ Mano šeimoje nebuvo sunkiasvorės technikos vairuotojų. Nebent mamos giminaitis, kuris visą gyvenimą vairavo sunkvežimį.
O aš darbu tikrai nenusivyliau, nors tenka ir paryčiais keltis. Tik supratau, koks svarbus dalykas yra poilsis. Kai dirbi pirmą pamainą, reikia aštuntą valandą vakaro gultis į lovą.
– Maršrutai, kuriais važiuojate, keičiasi. Tai geras būdas pažinti miestą?
– Taip, per pirmuosius darbo metus miestą tikrai geriau pažinau. Štai šį antradienį pirmą kartą važiuosiu 22-uoju maršrutu iš Centro į Lazdynus. Anksčiau važinėjau 11-uoju maršrutu Žvėrynas–Užupis.
Tenka keleivius vežti ne tik miesto centre, bet ir Turniškėse, Rokantiškėse. Važiuoju per miestą ir anksti rytą, ir vėlai vakare.
Ar tai ne romantika? Beje, mano mėgstamiausias – 11-asis maršrutas. Nors Žvėryno, Užupio gatvės siauros, man patinka įveikti sunkumus.
– Per veidrodį nuolat stebite keleivius autobuso salone, matote, kas įlipa, išlipa. Kokie tie žmonės?
– Jeigu trumpai – dauguma žmonių yra geri. Taip, daug ką pastebiu. Tarkim, netgi matai, kad įlipančiam žmogui ką nors skauda. Tai išduoda judesiai.
Labai saugau vyresnio amžiaus keleivius. Jiems įlipus palaukiu, kol atsisės.
Važiuojant 15-uoju maršrutu pro reabilitacijos įstaigą Valakampiuose dažnai tenka padėti įkelti neįgaliuosius vežimėliuose. Įsidėmėjau jauną mergaitę, susipažinome, pabendraujame.
Būna, kad priėję prie kabinos pagiria: „O, kokį darbą dirbate. Man lengvąjį automobilį miesto gatvėmis nelabai drąsu vairuoti, o jūs – prie autobuso vairo!“
Važiuojant siaura Užupio gatve iš vieno nusišypsojusio keleivio išgirdau: „Tokia maža, o tokį didelį vairuoja.“
Bet dabar autobusus vairuoja daug moterų. Praėjo tie laikai, kai tai buvo retenybė.
Iš pradžių atrodydavo keista, kai vyresnio amžiaus keleiviai išlipdami prieina ir padėkoja už saugų ir ramų vairavimą. Šiek tiek neįprasta būdavo, kai pasisveikinę keleiviai ištardavo: „O, mūsų mergaitė prie vairo. Seniai šituo maršrutu nevažiavote.“
– Bet apniukusią dieną, kai drebia šlapdriba ir keleiviai niūresni?
– Įvairių dienų pasitaiko. Būna, kad per visą pamainą niekas neprieina, nepasišneka, nepasisveikina, tik bilietų nusiperka. O būna dienų, kai pasišneku su keliais keleiviais. Taip dažniau nutinka, kai vairuoju mažesnį autobusą, kurio kabina atvira.
Ir ne vien žodžiais bendraujame. Štai perėjoje praleidi žmogų, jis gestu padėkoja. Pastebėjau, kad anksčiau keldavo ranką, o dabar nykštį. Turbūt tai mada iš Vakarų.
O vienas keleivis manęs puolė gailėti. Esą dirbu tokį sunkų ir atsakingą darbą, geriau eičiau studijuoti.
– Pasitaikė, kad keleiviai dovanotų gėlių, kviestų į pasimatymą?
– Užsidegus raudonam šviesoforo signalui sustojau prie šviesoforo. Šalia sustojo automobilis, pasignalizavo. Matau, sėdi jame du vaikinai ir abu laiko iškėlę į viršų nykščius. Atsakiau tuo pačiu. Atvažiuoju į paskutinę maršruto stotelę – ir jie iš paskos. Priėjo vienas, užkalbino, siūlė susipažinti. Pasakiau, kad esu ištekėjusi.
Tada jis ištiesė gėlę: „Priimkite nors ją už gerą vairavimą.“
Iš kito vyro esu gavusi ir dėkingumo dovanėlę. Keleivis papasakojo, kad išėjęs į pensiją griebėsi medžio drožybos, ir man įteikė medinę druskinę su šaukšteliu.
Buvo atvejų, kai įlipus porai iš vyro išgirsdavau, kad vairuoja moteris, tai nuvažiuos saugiai.
– Su kokiais Kelių eismo taisyklių pažeidėjais dažniausiai tenka susidurti?
– Dažniausiai užkiša automobilį. Stengiuosi laikytis saugaus atstumo, nes autobusas sunkus, greitai nesustabdysi. Tačiau tai supranta ne visi lenkiantys vairuotojai. Laimė, dar nepasitaikė atvejo, kad reikėtų staigiai kirsti per stabdžius ir keleiviai salone griūtų.
„Geležis nemiršta, o va žmonės...“ Gal kiek ciniškai juokauja mūsų vairuotojai, bet tai, deja, tiesa.
Mėgsta vairuotojai prie sankryžų sustoti ir už „Stop“ linijos, nesuprasdami, kad dideliam autobusui įsukti į gatvę nepavyks. Pasitaiko, kad reikia ir palaukti, kol toks vairuotojas užsidegus žaliam šviesoforo signalui nuvažiuos.
Būna, kad automobiliai stovi arčiau nei penki metrai nuo sankryžos, tuo taip pat apsunkindami darbą autobusų vairuotojams. Bet dar nepasitaikė atvejo, kad atidarius langą tektų nedrausmingą vairuotoją apšaukti.
Kartą įvykus avarijai turėjau apvažiuoti grūstį.
Vienas vairuotojas ėmė šaukti, kad lengvieji automobiliai vos pralenda, o aš su dideliu autobusu mėginu pralįsti. Policininkai paragino jo neklausyti, ir aš puikiausiai įveikiau kliūtį. Juolab kad ir pati mačiau, jog pralįsiu.
