Po šios tragedijos jai ilgą laiką net nekilo mintis pačiai sėsti prie vairo.
Po ilgų metų įveikusi baimę moteris įgijo teisę vairuoti, tačiau kelyje yra itin atsargi.
„Greičio neviršiju nė 1 km/val. – jaučiu, kad esu atsakinga prieš kitus ir man tai svarbu.
Manau, kad geriau pasiekti tikslą šiek tiek vėliau, bet svarbiausia – saugiai. Mieste mano įprastas greitis 50, o užmiestyje – ne daugiau nei 90 km/val.“ – kalbėjo ji.
Žuvo eidama šalikele
Kai žuvo mama, K. Ignatovičienei buvo tik 18 metų, o jos brolis – nepilnametis.
Moteris pasakojo, kad mama lemtingą dieną buvo išvykusi į kaimą aplankyti močiutės. Pati nevairavo, todėl palydėjusi senolę į ligoninę, namo grįžinėjo pėsčiomis.
Vakare šalikele ėjusią moterį partrenkė ir mirtinai sužalojo automobilis. Vairuotojas buvo išteisintas – žuvusioji tamsiu paros metu nedėvėjo atšvaitų.
K. Ignatovičienė pasakojo, kad po šeimą sukrėtusios tragedijos ji negalvojo, jog kada nors vairuos pati.
Galiausiai ji įveikė psichologinį barjerą, tačiau tam prireikė net 16 metų. Per tą laiką moteris ištekėjo, susilaukė dukters, išsiskyrė ir surado naują gyvenimo draugą.
Viskas pasikeitė, kai ji pradėjo bendrauti su žmonėmis, kurie dalyvavo slalomo varžybose. Išbandyti šį sportą ragino ir draugas – taip ir susidomėjo.
Pirmą kartą prie vairo moteris sėdo uždarame kieme, o greitai jau dalyvavo Kačerginėje rengiamose slalomo varžybose. Tik vėliau nusprendė, kad reikėtų įgyti ir vairuotojo pažymėjimą.
Išbando praktiškai
K. Ignatovičienė sakė, kad automobilis gerokai palengvino buitį, tačiau jei reikia, ji ir dabar išsiverčia be mašinos.
Slalomo varžyboms jai automobilį paskolina draugas, tačiau moteris norėtų turėti ir nuosavą – tuomet nereikėtų taip jaudintis, kad kažką sugadins.
Vilnietės vairavimo stažas – dveji metai, o įgūdžius ji daugiausiai lavina slalomo trasoje.
„Žiemą gali būti nedrąsu dėl to, kaip elgiasi slysdamas automobilis, o varžybose gali viską išbandyti praktiškai“, – dėstė pašnekovė.
K. Ignatovičienės dukrai dar tik 11 metų, bet kai šiek tiek paūgės, slalomuose leis dalyvauti ir jai.
Anot pašnekovės, tokiose varžybose šalia vaiko visuomet sėdi suaugęs asmuo ir jaunajai kartai tai taip pat puiki galimybė mokytis.
Moteris pabrėžė, kad net ir po skaudžių išgyvenimų galima rasti vidinės stiprybės atsitiesti ir įveikti vairavimo baimę.
„Dėkoju žmonėms, kurie prisidėjo, padėjo, pataria ir skatina mane tobulinti vairavimo įgūdžius“, – sakė ji bei ragino ir kitus pasiryžti nugalėti savo baimes.
