Skeptikams Mantas atkerta, jog Lietuva motociklų aistruoliams nėra per maža, o jos keliai pakankamai geri, kad galima būtų saugiai „prasinešti“ plieniniu žirgu.
– Mantai, kokią lietuvių vairavimo kultūrą pastebite?
– Lietuvių vairavimo kultūra yra gana įvairi ir sunku ją būtų apibūdinti vienu žodžiu. Galima būtų sakyti, kad ji linkusi į kraštutinumus, t.y. kartais labai gera, kartais labai bloga.
– Ar skiriasi automobilių, motociklų, dviratininkų, paspirtukininkų ir kitas transporto priemones vairuojančių eismo dalyvių kultūra?
– Visi labai gerai žino teises, bet dažnas linkęs pamiršti savo pareigas. Pastarųjų mes turime kiekvienas, nepriklausomai nuo to, prie kokios transporto priemonės vairo sėdime ar stovime.
– Jūsų nuomone, gerėja situacija keliuose ar vis tik mums, lietuviams, dar labai daug trūksta?
– Jeigu kalbėtume apie bendrą vairuotojų kultūrą kelyje, tai situacija gerėja. Galbūt ne taip sparčiai kaip norėtųsi, bet einame į priekį. Visgi visų Kelių eismo taisyklių (KET) pamatas yra pastatytas ant tarpusavio pagarbos ir supratingumo. Žinoma, visuomenė yra marga ir pasitaiko visko.
Didžiausia problema, mano galva, ta, kad mes linkę labai smarkiai stigmatizuoti. Kartais atrodo, kad tą darome su pasimėgavimu ir tik ir laukiame, kada tam tikros markės automobilis ar motociklas papuls į avariją, kad socialiniuose tinkluose galėtume išlieti savo pyktį neįsigilinę į aplinkybes. Visa tai persiduoda ir į gatvę.
– Daug keliaujate motociklu po Lietuvą, gal pastebite skirtumų tarp eismo dalyvių didžiuosiuose miestuose ir mažesniuose miesteliuose?
– Skirtumų yra, bet jie nėra labai dideli.
– Kodėl, Jūsų manymu, tie eismo kultūros skirtumai atsiranda?
– Motociklu esu išmaišęs skersai ir išilgai visą Lietuvą. Turbūt nėra kaimo, iki kurio veda asfaltas, kuriame nebūčiau buvęs.
Pastebėjau, kad atokesniuose miesteliuose ar kaimuose, palyginus su didžiaisiais miestais, žmonės prie vairo ramesni, mažiau skuba, bet negalėčiau pasakyti, kad yra geresni, blogesni, kultūringesni ar nekultūringesni vairuotojai. Tiesiog supanti aplinka, eismo intensyvumas, mums, sėdintiems prie vairo, daro įtaką, ko gero, labiau, nei mes įsivaizduojame.
– Mantai, Jūs propaguojate saugų vairavimą, eismą keliuose. Gal galėtumėte plačiau papasakoti apie savo gerus darbus visuomenės labui?
– Manau, kad geri darbai daromi tyliai. Visada stengiuosi sudalyvauti visose socialinėse akcijose, susijusiuose su motociklizmu, ir prisidėti prie kitų žmonių gražių iniciatyvų.
Paskutinis renginys, kuriame teko sudalyvauti pernai ir kuriame dalyvausiu maždaug po mėnesio šiemet, buvo akcija „Mane veža“. Jos metu motociklų vairuotojai gaudavo kelionių partnerį ar partnerę. Tai žmonės, turintys vienokią ar kitokią regėjimo negalią ir patys neturintys galimybės pasivėžinti motociklu. Tai didelės atsakomybės reikalaujantis nuotykis, paliekantis labai ypatingą jausmą tiek motociklo vairuotojui, tiek keleiviui.
Kadangi savo kelionių motociklu sąskaitoje turiu labai daug kilometrų ir esu gana aktyvus socialiniuose tinkluose, nevengiu patirtimi pasidalinti ir su kitais, mažiau patyrusiais motociklininkais. Stengiuosi tą daryti reguliariai ir dalintis viskuo, ką žinau ir ką patyriau pats. Motociklas, kaip transporto priemonė, yra gana rimtas ir pavojingas dalykas, todėl džiaugčiausi, jeigu mano patirtis padėtų bent vienam žmogui, todėl tą stengsiuosi daryti ir toliau.
– Kodėl tai darote? Ar tai veikia?
– Pirmiausia, tai smagu daryti gera ir geru dalytis. Jeigu aš ir mano motociklas gali kažkam pagerinti dieną, nesuprantu, kodėl reikėtų tam trukdyti. Arba, jeigu mano patarimas gali išsaugoti kažkam sveikatą ar gyvybę, būčiau savanaudis, jeigu to patarimo neduočiau. Ir tikrai ne aš vienas toks. Aplinkui pilna puikių motociklininkų ir dažnai būna gaila, kai tave nepažįstamas piktas asmuo vadina „donoru“ vien todėl, kad tu turi motociklą.
Kaip jau minėjau, su stigmatizavimu mūsų šalyje yra problemų ir aš, elgdamasis kelyje tvarkingai, stengiuosi būti bent kažkokia teigiama atsvara tam degutui šaukšto medaus statinėje.
– Turite kokių nors minčių, kaip galima būtų gerinti saugų vairavimą gatvėse, keliuose? Jei taip, gal galėtumėte jomis pasidalinti su mūsų skaitytojais?
– Jeigu žiūrėtume tik iš motociklininko pusės, tai Seime neseniai buvo atmestas įstatymas, kuris būtų leidęs motociklus iki 125cc vairuoti turint tik B kategoriją. Mano galva, tai būtų ne tik sumažinę spūstis miestų gatvėse, bet tolimesnėje perspektyvoje, kad ir kaip keistai tai skambėtų, sumažintų automobilių ir motociklų avarijas.
Mūsų šalyje motociklų sezonas gana trumpas, o motociklų yra gana mažai ir automobilių vairuotojai nėra pratę akimis ieškoti motociklų. Dėl to įvyksta nemažai avarijų.
Taip pat, atsirastų daug daugiau „mišrių“ vairuotojų, važinėjančių tiek automobiliu, tiek motociklu. Aš esu toks vairuotojas ir važiuodamas automobiliu visada padedu motociklui, jeigu to reikia – sudarau sąlygas mane saugiai aplenkti, žinau akląsias zonas, todėl prieš išlįsdamas automobiliu, turiu išugdytą pojūtį pažiūrėti atidžiau į tam tikras vietas.
Lygiai tą patį darau važiuodamas motociklu automobilių atžvilgiu. Ir tai nėra įgimta, tai yra išugdyta su laiku, nes gerai pažįstu abi transporto priemones ir žinau jų niuansus.
Motociklai iki 125cc tikrai nėra tokie galingi, kad keltų realią grėsmę eismo saugumui ir tai sumažintų savotišką trintį tarp automobilių ir motociklų vairuotojų.
Taip pat motociklų diskriminavimas pasitelkiant KET. Turiu omenyje skirtingas nuobaudas už tą patį pažeidimą. Motociklai yra verčiami važiuoti daug lėčiau nei automobiliai, todėl automatiškai tampa kliūtimi. Vienas iš pavojingiausių dalykų važiuojant motociklu yra važiavimas, kai tave iš galo spaudžia automobilis.
Tu imi sudaryti spūstį sraute, už tavęs važiuojantis asmuo pradeda pykti, dar labiau tave spausti. Viena klaida ir tu – po ratais. Dar vienas dalykas vadinamo „filtravimosi“ draudimas. „Filtravimasis“ – tai situacija, kai eismo spūstyje ar prie šviesoforų draudžiama pravažiuoti tarp automobilių per kelio ženklinimo liniją.
Motociklas, stovintis tarp dviejų automobilių, pasmerkiamas tragedijai, jeigu į už motociklo stovintį automobilį kas nors atsitrenktų iš galo ir motociklas atsidurtų tarp dviejų susidūrusių automobilių. Lietuvoje tikrai yra kur patobulėti įstatymiškai motociklų atžvilgiu.
– Mantai, Jūs esate užkietėjęs motociklininkas, vienas iš daug sekėjų feisbuke turinčios grupės „Moto klubas“ administratorių. Ar daugėja riterių ant plieninių žirgų Lietuvoje?
– Taip, šioje grupėje aš padedu palaikyti tvarką ir ten dalinuosi savo patirtimi. Na, o tarp moto entuziastų yra ir riterių, ir nemažai kenkėjų. Turbūt kaip ir bet kokioje kitoje žmones vienu bendru dalyku buriančioje grupėje.
– Kasmet pavasarį, kiek atšilus orams ir gatvėse pasirodžius motociklininkams, darosi baugu, kad ir vėl pasipils avarijos. Kaip manote, kodėl motociklų vairuotojai taip dažnai patenka į eismo įvykius?
– Tai plati ir skaudi tema. Žmonės pamiršta, kad kelyje yra ne vieni. Karas, vykstantis tarp automobilių ir motociklų vairuotojų, yra labai žalojantis. Yra grupė motociklininkų, piktybiškai atsisakančių elgtis adekvačiai kelyje.
Dideli greičiai gyvenvietėse, chuliganiškas vairavimas dėl kelių sekundžių šlovės, gaunamos iš aplinkinių, mano galva, yra vienas kvailiausių dalykų, padaromų prie motociklo vairo. Reikia žinoti, kada ir kur galima pavažiuoti greičiau ir kada savo kūną, adrenalinu varomą, reikėtų prilaikyti ant trumpo pavadžio.
Panašiai ir su automobilių vairuotojais. Yra žmonių, kurie kelyje elgiasi kaip visiški kvailiai. Važinėja įnikę į telefonus, automobiliuose sėdi lyg foteliuose prie televizorių, žiūri tik tiesiai ir kas blogiausia – vis dar nesibodi sėstis prie vairo girti.
Kaip jau minėjau, čia plati tema ir absoliučiai teisių nebūna beveik niekada.
– O gal Lietuva per maža šalis motociklams – nėra tinkamų gatvių, kelių, nėra kur įsibėgėti, kad galėtum pajausti motociklo vairavimo malonumą, greitį?
– Tikrai ne. Lietuva yra puiki ir graži šalis, su pakankamai gerais keliais.
Tik aš nemanau, kad iš tų kelių reikėtų daryti žiedinių lenktynių trasas ir juose atitinkamai važiuoti. Tam yra įvairių renginių, skirtų mėgėjams, kur norėdamas parodyti savo gebėjimus, gali atvažiuoti ir saugioje aplinkoje išsikrauti ir netgi gauti patarimų iš profesionalių sportininkų.
– Kokius motociklo vairavimo privalumus dar galėtumėte įvardinti be adrenalino ir greičio pojūčio malonumo?
– Kiekvienam turbūt skirtingai ir kiekvienas pagal save. Man važiavimas motociklu – savotiška meditacija. Vėjo, įvairių kvapų, gamtos įvairovė, kurią tu gali justi važiuodamas motociklu. Taip pat tai ir šiokia tokia fizinė patirtis. Motociklu nuvažiuoti 500 km yra kiek kitoks pojūtis, nei tiek pat nuvažiuoti automobiliu. Gana sunku absoliutinti, nes aš nuo labai jaunų dienų esu ant motociklo. Labai sunku būtų be jo (šypsosi).
– Jūs, kaip patyręs motociklininkas, kaip patartumėte saugiai važiuoti šia dvirate priemone?
– Turbūt skambėsiu nuvalkiotai, bet motociklu reikia važiuoti taip, lyg tau visada būtų šalutinis, net jeigu ir pagrindinis. Tai yra, ko gero, pamatinė saugaus važiavimo motociklu taisyklė. Aš pats ja remiuosi ir labai nuoširdžiai patariu remtis kitiems motociklininkams.
Na, o visi mano patarimai bei nuotykiai ant motociklo nesunkiai randami socialiniuose tinkluose. Kada nors sudėsiu juos į vieną vietą, kad būtų lengviau surasti (juokiasi).
– O kas, Jūsų nuomone, apskritai neturėtų sėsti prie motociklo vairo?
– Galbūt neturėtų sėsti tie, kam motociklas yra tik mados ir stiliaus reikalas. Kita vertus, motociklą lengva įsimylėti, tad kelyje užteks vietos mums visiems. Kviečiu prisijungti (šypsosi).
