Kai anksčiau griuvo tiltai Kaune ir Kėdainiuose, buvo didesnis šaršalas. Į Nerį ir Nevėžį sukritusias sijas jau spėjo iškelti, vis primenant, kokie nepigūs šie darbai, kiek kainuoja pasiruošimas, galingos technikos nuoma.
Ar Lietuvos automobilių kelių direkcija puolė rūpintis, kad negriūtų kiti tiltai?
Ne, sukūrė (aišku, taip pat ne už dyką) internetinį žemėlapį, kuriame pateikiami 72 blogos būklės tiltai.
Atrodo, geri ketinimai: žemėlapyje pateikiama detalesnė informacija apie planuojamus projektavimo, rangos ir statybos darbus.
Tačiau kartu tai ir apsisaugojimas nelaimės atveju. Jeigu ne tik sijos nubildės žemyn, bet ir, neduokdie, automobilis su keleiviais, nelaimėliams bus galima pateikti klausimą: o tai ko važiavote, jeigu buvo parašyta, kad tiltas avarinės būklės?
Juolab kad šiemet planuojama sutvarkyti tik 27 blogos būklės tiltus ir viadukus. O su tų planų vykdymu žinote, kaip būna.
Išsisukinėjimas jau prasidėjo: esą dauguma blogos būklės tiltų pastatyti dar sovietmečiu, be to, smarkiai išaugo eismo intensyvumas, nusidėvėjimui įtakos turi ir kintančios orų sąlygos – šaltis, drėgmė. Lyg anksčiau Lietuvoje nebuvo nei žvarbių žiemų, nei šlapių pavasarių.
Bet dabar ne apie tai. Net pirmokui aišku, kad atstatyti sugriuvusį tiltą kainuoja daugiau, nei nuolatinė jo priežiūra sutvirtinant sijas, keičiant dangą.
Visa tai dar V.Kudirka satyroje „Lietuvos tilto atsiminimai“ aprašė. Tik prieš 130 metų taip silpnindami Lietuvos tiltą maskoliai jį stačiatikiškai krikštyti žadėjo – panardinant į vandenį.
Dabar mes taip su sovietiniais tiltais elgiamės – į lietuvybę juos siekiame atversti.
