Byloje nustatyta, kad magistralinio kelio Vilnius–Kaunas–Klaipėda pirmojoje eismo juostoje atsivėrė duobė. Ją apvažiuoti bandęs vairuotojas persirikiavo į antrąją juostą ir, vengdamas susidurti su priekyje stabdomu automobiliu, atsitrenkė į kelio atitvarus bei susidūrė su šiuo automobiliu. Priekyje važiavusį automobilį staigiai stabdyti privertė dėl tos pačios duobės persirikiavęs mikroautobusas. Per įvykį buvo apgadintas ieškovo automobilis ir nežymiai sutrikdyta jo sveikata.
Teisėjų kolegija nurodė, kad kelio savininkui ar valdytojui dėl kelio trūkumų taikoma griežtoji civilinė atsakomybė (t. y. atsakomybė be kaltės). Jai taikyti būtina nustatyti kelio valdymo faktą, žalą ir jos priežastinį ryšį su kelio trūkumu. Kelio valdytojas gali būti atleistas nuo atsakomybės, jeigu įrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos, nukentėjusiojo tyčios ar didelio neatsargumo.
Teisėjų kolegija pabrėžė, kad sprendžiant šioje byloje kilusį klausimą būtina įvertinti, ar žala būtų atsiradusi, jeigu kelyje nebūtų buvę duobės, ir ar kilę padariniai nėra pernelyg nutolę nuo kelio trūkumo. Šiuo konkrečiu atveju duobė lėmė tiek ieškovo, tiek mikroautobuso vairuotojo staigius manevrus – kad išvengtų kelyje atsivėrusios duobės, vairuotojai buvo priversti staigiai persirikiuoti į kitą eismo juostą.
Susiję straipsniai
Teisėjų kolegijos vertinimu, rūpestingas kelio valdytojas gali nesunkiai numatyti, kad vairuotojai, mėgindami išvengti kliūties, gali patekti į avariją, ypač magistraliniame kelyje, kuriame važiuojama dideliu greičiu. Kelių valdytojų pareiga užtikrinti eismo dalyvių saugumą apima ir atsakomybę už pavojingas situacijas, kurias kelio trūkumai sukelia vairuotojams, kai šie bando jų išvengti.
Teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad negalima reikalauti, jog vairuotojas visada numatytų bet kokią netikėtai kelyje atsiradusią kliūtį. Šioje byloje nenustatyta, kad vairuotojas viršijo leistiną greitį ar nepaisė važiavimo sąlygų, taip pat nebuvo įrodyta, kad jis turėjo galimybę laiku sustoti ir išvengti įvykio. Kolegija padarė išvadą, kad vairuotojo didelis neatsargumas, kuris reiškia elementarių atsargumo, rūpestingumo ir atidumo reikalavimų nepaisymą, nebuvo įrodytas, o vien spėjimais ar prielaidomis teismo sprendimas negali būti grindžiamas.
Teisėjų kolegija pripažino, kad pagrindas prievolei dėl žalos atlyginimo atsirasti yra pats žalos padarymo faktas, todėl nukentėjęs asmuo turi teisę į žalos atlyginimą net ir tuo atveju, jei dar nepatyrė realių turto atkūrimo išlaidų. Kai sugadintas turtas nėra atkurtas, žalos dydis apskaičiuojamas objektyviai ir gali būti įrodinėjamas visais teisės aktų reikalavimus atitinkančiais įrodymais, pavyzdžiui, turto vertinimo ataskaitomis ar remonto sąmatomis.
Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatavo, jog nėra pagrindo atleisti kelio valdytoją nuo atsakomybės ar keisti priteisto žalos atlyginimo, nenustačius, kad priteistas žalos atlyginimas viršijo tikruosius nuostolius, o nukentėjęs asmuo (ieškovas) būtų nepagrįstai praturtėjęs skolininko (atsakovės) sąskaita, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą. Vairuotojui iš AB „Via Lietuva“ liko priteista 31 229,50 Eur turtinės ir 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo.