Etore'o Bugatti pagaminti automobiliai visada buvo ypatingi techniniais sprendimais ir išvaizda.
Smagu, kad jau prieš 80 metų Vilniaus miestelėnai turėjo galimybę pamatyti ir palydėti žvilgsniu gatvėmis riedantį išsiskiriantį iš kitų „Bugatti“ automobilį.
Patraukė įrašas sename dokumente
Lietuvos centriniame valstybės archyve ieškodamas informacijos apie tarpukariu Vilniuje važinėjusius ir registruotus automobilius visiškai netikėtai viename dokumente pamačiau įrašą „Bugatti“ ir, atvirai pasakysiu, net ir ne vienerius metus domėdamasis transporto istorija buvau labai nustebintas.
Pradėjau studijuoti kiekvieną dokumente esančią įrašo eilutę. Pasirodo 1935 metais Vilniuje techninį patikrinimą perėjo automobilis „Bugatti T 40“ su varikliu Nr. 40468, o tada Vilniuje buvo užregistruoti tik 259 automobiliai.
Dar trečio dešimtmečio viduryje inžinieriaus-konstrutoriaus E.Bugatti sukurti ir pagaminti automobiliai išgarsėjo visame pasaulyje sportiniais laimėjimais („Bugatti 35“) ir išskirtiniu dizainu.
Automobiliai „Bugatti“ niekada nebuvo gaminami konvejeriniu būdu, masiškai, kaip „Ford“, „Chevrolet“ ar „Citroen“.
Daugiausiai dėmesio E.Bugatti skyrė sportiniams ir „Grand Turismo“ tipo automobiliams, žinoma nepalikdamas be dėmesio turtingiausių užsakovų, kuriems pats gamindavo automobilius su įvairių dydžių motorais, o kėbulų įmonės šiems automobiliams gamindavo išskirtinius kėbulus. Tai buvo brangūs automobiliai.
Išskirtinis variklis
Vilniaus gatvėmis važinėjęs „Bugatti T 40“ buvo gamintas 1926-1930 metais, o tai reiškia, kad jo savininkas automobilį pirko naudotą.
Pagal LCVA saugomą dokumentą automobilis 4 vietų. Tai reiškia, kad jis ne sportinis, o „Grand Turismo“ tipo, nes sportiniai „Bugatti“ dažniausiai būdavo 2 vietų ir su galingesniais motorais.
Vilniuje važinėjęs „Bugatti“ buvo su keturių cilindrų, keturtakčiu varikliu, kurio darbo tūris 1496 kūb. cm., 0 galia - 45 AG prie 4500 aps./min.
Degalų paskirstymo mechanizmas buvo SOHC tipo – viršutiniai vožtuvai su variklio galvutėje sumontuotu paskirstymo velenu, kiekviename cilindre po tris vožtuvus.
Tais laikais viršutinių vožtuvų variklius dažniausiai naudojo sportiniuose automobiliuose, o variklius su trim vožtuvais vienam cilindrui tik išskirtiniams.
Pavarų dėžė buvo sinchronizuota, 4 laipsnių. Tai ne naujovė, bet taip pat išskirtinumas. Abu tiltai nedalomi, priekinis pritvirtintas pusės elipsės formos lingėmis, o galinis - apverstomis ketvirčio elipsės formos lingėmis.
Visų ratų stabdžiai buvo būgniniai, valdomi mechaniškai. Dar viena įdomi smulkmena sutinkama daugelyje tarpukario dokumentų - apibūdinant automobilius nurodyti ratų dydį. „Bugati“ ratai nurodyti buvę 720x125.
Tai išmatavimai milimetrais, reiškiantys, kad ratai buvo 12,5 cm. pločio (beveik dvigubai siauresni nei daugelio šiuolaikinių automobilių), o skersmuo prilygo net 28 coliams. Daugelio šiuolaikinių automobilių ratlankiai yra tik 15-19 colių skersmens.
Turtingas savininkas
Kam priklausė šis automobilis ? Nuo pat pradžių maniau, kad tai turėtų būti neeilinis Vilniaus gyventojas. Sąraše nurodyta pavardė – Kędzior Aleksander, gyvenantis Ukmergės g. 6, o automobilį laikęs garaže kitoje gatvės pusėje adresu Ukmergės g. 5, nieko nesakė.
Pasidomėjus minėtu žmogumi internete paaiškėjo, kad tai aukšto rango Lenkijos kariuomenės karininkas, 1934-1936 metais Vilniuje vadovavęs artilerijos divizijai. 1937 metais jis buvo paskirtas Lenkijos Respublikos karo atašė Ispanijoje ir tikriausiai vykdyti naujų pareigų iš Vilniaus išvyko su „Bugatti T 40“.
Vilniuje važinėjusio „Bugatti“ nuotraukų kol kas nepavyko rasti, todėl pridedame keletą modelio „T 40“ nuotraukų, kad galėtumėtee įsivaizduoti kaip panašūs automobiliai tuomet atrodė.
