Italijoje yra 32 kvadratinių kilometrų dydžio miestas, į kurį kasmet atvažiuoja dešimt kartų daugiau lankytojų, nei jame yra gyventojų.
Apdailos plytelių fabrikų apsuptame mieste nėra kokių nors ypatingų meno ir architektūros šedevrų, neauga egzotiški augalai, negyvena įžymybės. Bet čia žmonės iš viso pasaulio važiuoja pasigėrėti, pasvajoti ir pasisemti įkvėpimo. Kas tai per vieta? „Ferrari“ muziejus. Čia galima ne tik pasvajoti apie geresnį gyvenimą, bet ir sužinoti, kaip to siekti.
Geriausios dar nesukūrė
„Vivi il sogno“ („Gyvenk svajone“). Užrašas baltomis raidėmis ant raudonos arkos ir raudonuoju kilimu paverstas šaligatvis. Taip lankytojus pasitinka „Ferrari“ muziejus nedideliame Maranelo mieste, 18 km į pietus nuo Modenos, Šiaurės Rytų Italijoje.
Greta ant pievos metalinėje struktūroje – 2002 m. „Formulės 1“ lenktynėse naudotas bolidas – savotiška duoklė daugiausia titulų pelniusiam ir rekordų pasiekusiam pilotui, dabar paralyžiuotam, negalinčiam kalbėti Michaeliui Schumacheriui.
„Nežinau nieko amžino“, – yra sakęs Enzo Ferrari. Prieš 26 m. miręs, save „vaikiu iš periferijos“ vadinęs italas dėl lenktyninių automobilių pamišo būdamas dešimties.
Karo nustekentoje Italijoje, kur visi gamino dvirates ir nedideles transporto priemones, jis išdrįso svajoti apie pasakiškai greitus, elegantiškus ir prabangius automobilius. Inžinerijos ar mechanikos mokslų nebaigęs vaikis išdrįso ne tik svajoti, bet ir sukurti.
Per daugiau kaip pusę amžiaus jo vadovaujama akcinė bendrovė „Ferrari S.p.A.“ pristatė daugiau kaip du šimtus iš pasigėrėjimo aikčioti verčiančių automobilių.
„Kuri „Ferrari“ yra geriausia?“ – viename retų interviu E.Ferrari paklausė žurnalistas. „Būsimoji“, – atsakė šis akis, o gal labiau sielą, už tamsintų akinių slėpęs genijus. Būtent išskirtinumas, tobulumo ir grožio siekimas, nepamirštant net menkiausių detalių, „Ferrari“ pavertė gyva legenda.
Pradžia – su ašaromis parke
Kai 1898 m. vasario 18 d. Modenoje gimė E.Ferrari, tėvų veidais nuvilnijo nusivylimo šešėlis. Sūnų Alfredo jaunesnįjį auginantys Alfredo ir Adalgisa tikėjosi susilaukti dukters. Tėvams džiaugsmo nesuteikė ir Enzo pasiekimai mokykloje – pamatęs pirmąsias lenktynes jis daugiau laiko leido šalia namų esančiose tėvo mechanikų dirbtuvėse nei prie knygų.
Šešiolikos netekęs tėvo, o po metų ir savanoriu į frontą išėjusio brolio, E.Ferrari įsidarbino Modenos ugniagesių dirbtuvėse. Bet netrukus imtis ginklo buvo pakviestas ir jis. Po kelių mėnesių susirgęs pleuritu E.Ferrari buvo nuvežtas į Bolonijos karo ligoninės Nepagydomų ligonių skyrių, iš kurio išėjo tik po kelių mėnesių.
Tačiau ir per trumpą laiką kariuomenėje E.Ferrari spėjo pasižymėti kaip nagingas mechanikas, todėl pasveikęs gavo buvusio vado rekomendacinį laišką. Kišenėje neturėdamas nė skatiko, bet kupinas vilties jis prisistatė savo svajonių darbovietėje – automobilių „Fiat“ fabrike Turine.
„Negalime priimti visų karo veteranų“, – būsimajam žymiausiam italui pasaulyje atšovė tuometis Personalo skyriaus direktorius.
„Buvo itin šalta 1919 m. žiema, drabužiai tiesiog ledėjo ant kūno. Nubraukiau sniegą nuo suoliuko parke ir ant jo susmukau. Buvau toks vienišas ir jaučiausi toks beviltiškas, kad palūžęs apsiverkiau“, – mintis apie savižudybę sukėlusius išgyvenimus vėliau pasakojo E.Ferrari.
Sėkmę lėmė žirgas?
Negavęs svajonių darbo jis įsidarbino mechanikų dirbtuvėse Turine, o atsitiktinė pažintis bare su dirbtuvių Milane bendraturčiu ir pilotu Ugo Sivocci nuvedė ten, kur svajojo nuo vaikystės, – į lenktynių trasą.
U.Sivocci pastebėjo nepaprastą darbštaus vaikino aistrą varikliams ir suteikė jam progą išbandyti save lenktynėse.
1920 m. E.Ferrari dalyvavo pirmose tikrose automobilių lenktynėse prie „Alfa Romeo“ vairo ir po trejų metų laimėjo pirmąją taurę. Būtent ta proga jis susipažino su Pirmajame pasauliniame kare žuvusio italų karo aviacijos aso Francesco Baraccos tėvais. Vėliau lakūno motina įteikė jam sūnaus ant naikintuvo naudotą simbolį – piestu stovintį juodą žirgą.
„Ferrari, uždėkite šį mano sūnaus simbolį ant savo automobilių. Jis lems jums sėkmę“, – išpranašavo moteris.
Po 9 metų juodas žirgas geltoname fone (geltona – gimtosios E.Ferrari Modenos spalva. – Red.), kaip skiriamasis „Scuderia Ferrari“ (išvertus į lietuvių k. – Ferrari arklidės) ženklas, pasirodė ant „Alfa Romeo 8C“ lenktyninio automobilio.
Dar po šešerių metų – 1935 m. – „Ferrari“ logotipas puošė pirmąjį E.Ferrari kartu su Luigi Bazzi sukonstruotą automobilį „Alfa Romeo Bimotore“.
Nors dėl sutarties su „Alfa Romeo“ apribojimų ir kitų aplinkybių pirmoji „Ferrari“ vardu pasipuošusi lenktyninė mašina – „Ferrari 125 S“ – į trasą išriedėjo tik 1948 m., ekspertai būtent šį bolidą su 2 aštuonių cilindrų varikliais laiko pirmuoju „Ferrari“.
Rekordinį 364 kilometrų per valandą greitį lygioje trasoje sugebėjęs pasiekti „Scuderia Ferrari“ pirmagimis buvo visiškai nestabilus posūkyje ar net pučiant smarkiam vėjui. Tačiau nenugalimos aistros varikliams apakintas E.Ferrari jau nebenuleido rankų, o jo automobiliai tapo naujovių ir pergalių sinonimu.
Mašinos – lyg vaikai
Kaip E.Ferrari iš mokslų nekrimtusio vaikio tepaluotomis rankomis tapo greičio, kvapą gniaužiančios elegancijos ir prabangos simboliais laikomų automobilių kūrėju?
„Norėjau tapti didžiu pilotu, tačiau juo netapau. Aš dievinu automobilį, jį gerbiu, juo rūpinuosi. Vieną kartą pajutau nesuvaldomą troškimą nuo vairo pereiti prie variklio ir nusekiau paskui tą aistrą“, – taip idėją gaminti automobilius nupasakojo E.Ferrari.
Iki 1932 metų lenktyniavęs E.Ferrari vairą paliko ir dėl kitos priežasties – gimusio sūnus Alfredo. Aistrą varikliams iš tėvo paveldėjęs sūnus Dino buvo didžioji E.Ferarri viltis. Tačiau vaikas susirgo raumenų distrofija ir, nepaisant visų tėvo pastangų, mirė sulaukęs 24-erių.
„Tikėjausi, kad gydymas sugrąžins jam sveikatą, įtikinau save, kad Dino yra tarsi mašina, lyg variklis. Kasdien skaičiuodavau, kiek jis turi suvartoti kalorijų, sekiau jo baltymų diagramą, kraujo, šlapimo rodiklius ir viską skrupulingai rašiau į dienoraštį.
Kol vieną vakarą buvau priverstas parašyti: „Mūšis pralaimėtas“, – apie dramatišką patirtį pasakojo E.Ferrari.
Sūnaus atminimui jis įsteigė mokslinį „Dino Ferrari“ tyrimų centrą, kuris tiria ir gydo neurologines raumenų ir degeneracines ligas. Visus „Ferrari“ automobilius, kuriuose buvo montuojamas mylimo sūnaus studijuotas šešių cilindrų variklis V6, jis pavadino Dino vardu.
1975 m. pagamintą juodą „Ferrari Dino 308GT4“ vairavo rokenrolo karalius Elvis Presley.
Net „Ferrari“ muziejus Maranelo mieste yra Dino vardu pavadintoje gatvėje.
„Man lenktyninė mašina yra tarsi vaikas. Toks pats ryšys, koks sieja tėvą su sūnumi, sieja mašiną ir automobilio gamintoją, kuris materiją paverčia forma, gera mechanika, garsų harmonija“, – taip savo santykį su gaminamais automobiliais aiškino E.Ferrari.
Jo teigimu, „variklis yra geras, jei yra gražus“, nes yra kaip moteris – reikia mokėti paliesti jautriausias vietas. Būtent dėl maniakiško dėmesio ne tik mechanikai, bet ir grožiui E.Ferrari įėjo į automobilių istoriją.
Pateisinamas egoizmas
„Mano tėvas įėjo į automobilių ir Italijos istoriją todėl, kad darė tai, ką norėjo. Jis tiesiog egoistiškai sekė savo instinktą ir aistras“, – nacionalinės italų televizijos „Rai“ sukurtame dokumentiniame filme apie E.Ferrari sakė nesantuokinis jo sūnus 69 m. Piero.
E.Ferrari žmona Laura Dominica Garello niekada nesuprato ir nepalaikė vyro ambicijų, o sužinojus apie sūnaus ligą jai buvo diagnozuotas nervinis išsekimas. Ilgainiui E.Ferrari užmezgė santykius Lina Lardi, su kuria susipažino rūpindamasis darbo reikalais. Jųdviejų meilės istorija tęsėsi ilgiau kaip pusę amžiaus – iki pat automobilių genijaus mirties.
Tuometėje Italijoje, kur nebuvo skyrybų, meilužės įgijimas nebuvo skandalingas dalykas, tačiau nesantuokinis vaikas – skandalinga. Ilgus metus turėjęs slėpti, kas yra jo tėvas, dabar Piero yra vienintelis E.Ferrari palikuonis.
Jam priklauso 10 proc. „Ferrari S.p.A.“ akcijų (likusios 90 proc. – jaunajam E.Ferrari duris užtrenkusio automobilių fabriko „Fiat“ nuosavybė. – Red.) ir eina kompanijos viceprezidento pareigas.
„Mano tėvas buvo be galo reiklus ir griežtas, jis domėjosi tik ateitimi. Jei kada ir atsigręždavo į praeitį, tik tam, kad išvengtų klaidų ir ištrintų neigiamą patirtį. Tačiau tai, kas jį išskiria iš kitų, buvo charizma, tas mistinis žavesys, pakylėdavęs jį aukščiau kitų. Panašų jausmą patyriau tik susitikęs su popiežiumi Jonu Pauliumi II“, – pasakojo P.Ferrari.
Tačiau kuklioje šeimoje gimęs ir mechaniku dirbęs „Ferrari“ kūrėjas visą gyvenimą liko toks pat.
„Tai, kad esu žinomas, man tik santykinai turi reikšmės. Aš nepakeičiau įpročių, gyvenimo būdo ir ypač savo atsidavimo mechanikai.
Niekada nelaikiau savęs automobilių gamintoju, pramonininku ir juo labiau pilotu. Aš tiesiog dariau tai, kas man egoistiškai labai patiko. Mane guodžia faktas, kad tai, ką dariau, niekam nepakenkė. O jei kam nors davė kokios nors naudos, vadinasi, mano egoizmas yra pateisinamas“, – likus metams iki mirties sakė E.Ferrari.
Pakeri net abejingus
Pajusti tos istorija virtusios aistros, drąsos svajoti ir, nepaisant visų kritikų ir trukdžių, užsispyrimo tą svajonę įgyvendinti kasmet į Maranelą atvažiuoja apie 200 tūkst. žmonių iš viso pasaulio. Pernai lankytojų skaičius pasiekė 320 tūkst. ir šį 2500 kvadratinių metrų muziejų pavertė lankomiausiu Italijoje.
Nuolatinėje ekspozicijoje apie „Ferrari“ raidą pasakoja maždaug pusšimtį kvapą gniaužiančių lenktyninių automobilių. Nuo pirmojo pilotų titulą laimėjusio „Ferrari 500 F2“ iki paskutinio „Formulės 1“ konstruktorių titulą pelniusio „Ferrari F2008“ bolido.
Nuo Holivudą pakerėjusių iki šiandien vis dar žadą atimančių prabangių modelių.
Nuo prestižines ralio varžybas laimėjusių iki unikalių, futuristinius kūrinius primenančių modelių. Taip pat tokių kaip dizainą ir aerodinamiką dievinusio vokiečio Lutzo Colani skraidantį diską primenantis rekordinį 351 kilometro per valandą greitį pasiekęs 1989 m. sukurtas „Colani Testa d’Oro“ modelis.
Arba nuotykius, dizainą ir variklius dievinęs, svajotoju iš Kalifornijos vadintas „Tom Meade Thomassima 3“. Pastarasis kolekcinis automobilis vadinamas tobula itališkos širdies ir amerikietiško kraujo santuoka.
Įžengęs į prieblandoje skendinčią „Pergalių salę“, kurioje lyg amfiteatre išsirikiavę paskutiniai čempionų taures iškovoję bolidai ir 110 blizgančių trofėjų, abejingas nelieka net ir visiškai lenktynėmis bei mašinomis nesidomintis lankytojas.
O ketvirtį valandos praleidus priešais kino ekraną, kuriame viena kitą keičia į kino istoriją įėjusios scenos su „Ferrari“ automobiliais, abejonių dėl šio mechanikos ir dizaino šedevro išskirtinumo tiesiog nebelieka.
Pelną krauna ir verteivoms
Sunku paneigti, kad „Ferrari“ – daugelio svajonių ir tik nedaugelio įkandamas objektas. Tačiau galimybę prisiliesti prie jo vairo ir spustelėti greičio paminą paprastiems mirtingiesiems suteikia būrys apsukruolių.
Greta „Ferrari“ muziejaus Maranele veikia kelios raudonus automobilius išdidžiai išrikiavusios parduotuvės. Ne, jos šiais prabangiais automobiliais neprekiauja. Jos siūlo galimybę patirti „Ferrari“ vairo sukeliamus jausmus – nevaržomą laisvę, nenugalimą galią, visiškos laimės akimirką.
Tiesa, ne už dyką. Dešimties minučių pasivažinėjimas Maranelo gatvėmis ir užmiesčio keliu, kur greitis ribojamas iki 50 ir 90 kilometrų per valandą, kainuoja mažiausiai 80 eurų (276 litai). Norint spustelėti naujesnio modelio greičio paminą piniginę reikia patuštinti dviguba suma.
„Viskas labai itališka: šedevrai ir iš jų besipelnantys apsukruoliai puikiai sugyvena, – paaiškina juodaodis parduotuvės darbuotojas. – Čia juk ne šiaip mašinos, čia – istorija.“
Įtakingas išskirtinumas
Neprarasti išskirtinumo „Ferrari“ padeda ir tai, kad per metus jie pagamina tik septynis tūkstančius automobilių, nors užsakymų sulaukia kone dvigubai daugiau.
„Mes parduodame svajonę, todėl privalome išlaikyti išskirtinumą. „Ferrari“ automobilis turi būti geidžiamas lyg graži moteris. Todėl, remdamiesi E.Ferrari mokymu, kuris pirmenybę visada skyrė būtent išskirtinumui, gaminame mažiau automobilių, nei pageidauja rinka“, – paaiškino buvęs „Ferrari“ prezidentas Luca Cordero di Montezemolo.
Ar tokia strategija pasiteisina? Pernai „Ferrari“ pajamos pasiekė rekordinius skaičius – 2,3 mlrd. eurų (7,95 mlrd. litų), o grynasis pelnas ūgtelėjo 5,4 proc. ir viršijo 246 mln. eurų (849,4 mln. litų).
Kasmet viso pasaulio prekių ženklus klasifikuojanti kompanija „Brand Finance“ prieš 85 m. E.Ferrari sukurtą ženklą vertina 4 mlrd. dolerių (10,86 mlrd. litų) ir laiko 35-u pagal vertingumą ženklu pasaulyje.
Šio palyginti nedidelio ir mažai pagaminančio fabriko vertė yra net dvidešimt kartų mažesnė nei kito tobulybės maniako Steve’o Jobso įsteigtos „Apple“ kompanijos, tačiau 2013 ir 2014 m. „Ferrari“ prekės ženklas buvo pripažintas galingiausiu pasaulyje.
