Ta firmelė vadinosi „Fisker & Nielsen“ ir gamino ji dulkių siurblius „Nilfisk“. Būtent Fiskeris ir Nielsenas karalystei, mažesnei už Lietuvą, „pastatė“ kietesnį, didesnį, patikimesnį ir patvaresnį motociklą negu bet kuris kitas iki jų ar net po jų.
Važinėjo hipiai ir nacionalistai
„Motociklais „Nimbus“ važinėjo hipiai, nacionalistai ir visi kiti žmonės, nepriklausantys šiems dviem kraštutinumams, – sėdėdamas prie stalo kambaryje, skirtame savo pomėgiui – motociklams, – pasakoja Kimas Scholeris. – Amerikiečiai turi „Harley-Davidson WLA“, o mes turime „Nimbus C“, tik mažesnį.“
Tas kambarys toli gražu nepanašus į garažą. Tai, galima sakyti, biblioteka. Visos kambario pakampės, visi stalai, stalviršiai ir lentynos nuklotos literatūra, kuri vienaip ar kitaip susijusi su motociklais, taip pat ir karine technika.
Ant vienos iš lentynų dunkso keturių cilindrų variklis, kažkur aukščiau užkišta priekinė „Nimbus“ šakė. Įkyriai lenda mintis, kad gerai išvertus visą tą biblioteką, dalį buto ir rūsį, apie kurį užsiminė Kimas, būtų galima rasti visas reikiamas dalis ir išsamias instrukcijas bent vienam motociklui sukonstruoti.
Kimas, 59-erių pašto tarnautojas, nuo vaikystės ir jaunystės laikų domėjosi technika, tokia kaip „Nimbus“, MZ ir dar keistesne, bet vis patenkančia į motociklų kategoriją. Vyras keturiasdešimt metų priklauso nacionaliniam „Nimbus“ klubui, ne vienerius metus redagavo žurnalą motociklininkams ir žino net tokių faktų, kurie retai kam įdomūs. Pavyzdžiui, kaip Norvegijoje atsidūrė šimtas „Nimbus“ motociklų, už kuriuos sumokėjo Jugoslavija, bet jų akyse net nematė.
Pasibaisėjo motociklu
„Motociklai yra viską atimantis hobis“, – prisipažįsta Kimas, turintis keturiolika motociklų, išbarstytų po visą Kopenhagą. Trys iš jų – unikalūs „Nimbus“. Legenda byloja, kad „Fisker & Nielsen“ firmos įkūrėjas Pederis Fiskeris žingsniavo gatve, kai netikėtai išvydo šlykštų reginį – motociklą (nepatvirtintais šaltiniais, tai galėjo būti belgiškasis FN).
Jis taip pasibaisėjo to motociklo inžineriniais sprendimais, kad nusprendė, jog gali sukurti kur kas geresnę transporto priemonę.
1919 m. iš „Fisker & Nielsen“ gamyklos Frederiksberge išriedėjo „Nimbus“ modelis A, varomas 746 kubinių centimetrų variklio su keturiais į eilę sustatytais stūmokliais. Jie per kardaną į galinį ratą išspausdavo apie 10 AG ir leisdavo įsibėgėti iki 100 km/val. Su sąlyga, kad lopšys paliktas namuose. Motociklas iškart įgavo „dūmtraukio“ pravardę dėl rėmo, į kurį įmontuotas bakas, formos. Modelių A ir B nelabai kas pirko, nes motociklai kainavo maždaug tiek, kiek „Ford Model T“. Todėl kompanija kūrinius savireklamos tikslais paleido į visas įmanomas ilgų ir labai ilgų distancijų lenktynes.
Jose, tarp kitko, „Nimbus“ iškovojo ne vieną pirmąją vietą ir užsitarnavo pagarbą dėl savo patikimumo. Visgi Danijai tarpukariu apmokestinus motorines transporto priemones, maždaug po 9 metų (per kuriuos pagamino ir 1252 vienetų) nuo masinės gamybos pradžios, „Nimbus“ konvejeris sustoja.
Užsispyrimo rezultatas
Už trijų kilometrų nuo tos vietos, iš kur išriedėjo pirmasis „Nimbus“, Kimas su draugais turi įsirengę dirbtuves. Jau minėjau, kad Kimo namuose, atrodo, būtų galima surasti tiek dalių, kad užtektų sukonstruoti motociklą. Dabar įsivaizduokite, kaip gali atrodyti dirbtuvės, kuriose krapštosi keli tokie motociklų entuziastai kaip Kimas. Trumpai tariant, gal jie ten tik metalo lydymo krosnies neturi, bet ir to negaliu garantuoti. O motociklų ar jų rėmų net neverta pradėti skaičiuoti.
Būtent pro šitų dirbtuvių duris išriedėjo du iš trijų unikaliųjų Kimo „Nimbusų“. Visų trijų motociklų bazė – „Nimbus C“ modelis. Taip, tai reiškia, kad „Nimbus“ nemirė su A ir B modelių gamybos pabaiga. Priešingai! „Nimbus C“ modelis įkūnijo Danijos pramonės pažangą ir tapo kultūrine ikona.
C modelis atsirado dėl to, kad verslininkas Fiskeris turėjo sūnų. Ano būta tokio įkyraus ir mėgstančio motociklus inžinieriaus, jog įmonės valdyba išūžtomis galvomis apie šviesią motociklų ateitį galiausiai sutiko leisti jaunajam svajokliui pasireikšti. 1934-aisiais tėvas ir sūnus Fiskeriai pristato „Nimbus C“ modelį. Tais pačiais metais Adolfas Hitleris tampa Vokietijos fiureriu.
„NimbusC“ išlaikė keturių cilindrų variklį, tačiau jame buvo pažangesnių technologijų, jis galingesnis ir greitesnis už savo pirmtakus. C modelyje nebeliko „dūmtraukio“, todėl teko galvoti ir kitą pravardę. Netrukus vienas žurnalistas, išgirdęs naujojo „Nimbus“ variklio darbą, nusprendė, kad motociklas ūžia kaip vienas toks gana įdomus vabzdys. Pravardė iškart prilipo ir prasidėjo „kamanės“ era.
Pagal kariuomenės poreikius
Pirmasis iš trijų Kimo unikumų yra boberis, kurio nuotraukos su aprašymais pateko į knygą „The Ride“, ne vieną žurnalą ir daug tinklaraščių, tokių kaip „bikeexif.com“ ar „pipeburn.com“.
„Kai 2002–2003 m. atgijo boberių manija, nusprendžiau, jog nedora juos palikti tik „Harley-Davidson“ ir panašiems gamintojams. Taip atsirado proga prikelti savo senuką „Nimbusą“, – pasakoja Kimas ir prisimena pirmuosius sunkumus. – Pakeisti „Harley-Davidson“, „Triumph“ ar „Honda“ yra lengva. „Nimbus“ – slidus kaip gyvatė.
Jeigu jame pakeiti vieną dalyką, tai kiti aštuoni pradeda atrodyti blogai. Todėl „Nimbus“ dizainą piešiau gal keturiasdešimt ar penkiasdešimt kartų, kol pagaliau likau patenkintas. Užtrukau trejus metus, kol perdariau, bet pagaliau išriedėjau į gatves ir keliones“, – šypsosi įkvėpimo užsiimti mechanika retai kada turintis paštininkas.
Nors originalus boberis pagamintas 1950 m., jame yra dalių iš viso C modelio gamybos laikotarpio. Pavyzdžiui, Kimo motocikle įtaisyta rankinė pavarų perjungimo svirtis, tačiau svirtis jungti pavaras koja į kai kuriuos „Nimbus“ modelius buvo montuojama jau 1937-aisiais. Nepaisant to, gamintojai dėl viso pikto nusprendė dar kurį laiką nepanaikinti vietos ir rankinei pavarai.
„Prieš karą apie 20 procentų „Nimbus“ produkcijos pirko armija. Ir nors gamintojai buvo sukūrę tobulesnių produktų, pavyzdžiui, prototipų, kurie turėjo net uždaras cilindrų galvas vietoj atvirų, kariuomenė nesivargino žaisti su keliais skirtingais modeliais. Jos nuomone, visos dalys turėjo puikiai tikti visiems įsigytiems motociklams.
Po Antrojo pasaulinio karo Danijos kariuomenė supirko dar daugiau – net trečdalį visų tuo metu pagamintų „Nimbusų“. Būtent kariuomenė paveikė gamintoją ir patį produktą. Būtent dėl to motociklas beveik nesikeitė visus tuos dešimtmečius, nors ir buvo technologiškai pasenęs“,– atskleidžia Kimsas vieną iš „kamanės“ ilgaamžiškumo ir nekintamumo priežasčių.
Atsarginių detalių netrūksta
Antrasis iš trijų Kimo „Nimbusų“ buvo tiesioginė japoniško išradingumo, amerikietiškos čioperių ir narkotikų kultūros bei šių Danijoje pagamintų motociklų nekintamumo pasekmė. Arba tiesiog pakvailiojimas. „Kai atėjau į „Nimbusų“ klubą prieš keturiasdešimt metų, statutai skelbė, jog visi šie motociklai privalo būti originalūs ir atrodyti taip, kaip išriedėję iš gamyklos, – prisimena Kimas Scholeris. – Žmonės bijojo, kad „Nimbusų“ paprasčiausiai nebeliks.
Bet štai Danijos kariuomenė pradėjo keisti senstančius „Nimbusus“ į naujesnius ir tobulesnius BSA. Tad liko milžiniškos atsarginių dalių atsargos, kurios parduotos iš varžytinių už juokingas kainas. Dabar Danijos gatvėmis rieda apie 4000 priregistruotų „Nimbusų“, o problemų su atsarginėmis dalimis neturime ir dar ilgai neturėsime. Taip, keičiantis aplinkybėms, kito ir klubo statutai. Dabar jie skelbia, kad visai nesvarbu, kaip atrodo „Nimbusas“, kuriuo važiuoji. Svarbu, kad tik važiuotum būtent juo.“
Jaunystėje Kimas stipriai prijautė hipių judėjimui (o hipiai važinėjo „Nimbusais“), vėliau kurį laiką gyveno Amerikoje ir palyginti visai neseniai savo boberiu „Nimbus“ pervažiavo Japoniją. Prisižiūrėjęs, kaip žmonės gyvena, vyras nusprendė, kad ir „Nimbusams“ atėjo laikas susipažinti su naujomis kultūromis. Tai reiškia, susidurti su rimtomis modifikacijomis.
Taip gimė projektas „LSD, arba 52 žiurkėnai“. Projekto tikslas – išmetus iš galvos visas išankstines nuostatas apie tai, kaip motociklai privalo atrodyti, sukurti neoboberį arba psichodelinį čioperį. Ei, žmogau, kodėl psichodelinį? Nes tas dėdulė nusprendė įsivaizduoti, kad sugrįžta į 1972-uosius, prisivalgo Lizergo rūgšties dietilamido (LSD) ir susikonstruoja tokį motociklą, kuris atitinka tuo metu matomus vaizdinius.
Projektas turėjo būti įgyvendintas per 49 dienas, tačiau prireikė visų 56. Projektui įgyvendinti nereikėjo net 300 eurų (mažiau kaip 1000 litų). Pinigai išleisti dažams, nes visas kitas reikalingas dalis Kimas su draugu susirinko iš įvairių pakampių.
„Sėdynę norėjome pasiūti iš penkiasdešimt dviejų žiurkėnų kailiukų. Jeigu išties būtume apsivalgę LSD, gal taip ir būtume padarę. Tačiau apsivalgę nebuvome ir perspektyva nugalabyti pusšimtį žiurkėnų mums nepasirodė labai viliojanti. Taigi žiurkėnų atvaizdai paprasčiausiai buvo išspausti sėdynės odoje. Vėliau tą sėdynę pakeičiau, nes buvo ir baisi, ir nepatogi“, – gudriai šypsosi Kimas.
Motociklai su patrankomis
Įspūdinga ne tik bendra čioperio išvaizda. Jame pilna užslėptų objektų ir žinučių. Pavyzdžiui, ant „Nilfisk“ dulkių siurblio, tapusio šoniniu krepšiu benzino kanistrui dėti (čioperio bakas – 2,75 litro ir jo užtenka nuvažiuoti 45 km), užklijuotas kiškio kaukolės lipdukas.
Kitas, juodos katės, lipdukas – ant galinio žibinto, pritaikyto nuo motorolerio „Vespa“. Padangos iš abiejų pusių aprašinėtos tokiomis frazėmis kaip „Mums nesvarbu, kaip jie tai daro Milvokyje“ (tiems, kas dar nežinote, Milvokyje yra „Harley-Davidson“ būstinė) arba „Per bjaurus gyventi, per keistas numirti“.
Pastaroji frazė bene geriausiai apibūdina šį psichodelinį motociklą. Labiausiai į akis krintantis motociklo pasididžiavimas – 2,2 m ilgio iš baseino kopetėlių padarytas išmetamasis vamzdis.
Iš pradžių registratūroje niekas nenorėjo net žiūrėti į to motociklo pusę, jau nekalbant apie galimybę registruoti. Tačiau, pasak Kimo, darbuotojai buvo priversti tai padaryti, nes vienintelis dalykas, kuris neatitiko taisyklių, buvo ne ilgas išmetimo vamzdis, o ant priekinio rato neegzistuojantis sparnas, kurį improvizuoti nesudėtinga.
Tiesą sakant, „Nimbusas“ su ilgu vamzdžiu nėra unikalus atvejis. Į kai kuriuos Danijos kariuomenei skirtus „Nimbus C“ modelius buvo montuojama mažo kalibro (20 mm) automatinė priešlėktuvinė patranka „Madsen“.
Taip modifikuoti „Nimbus“ 1940 m. balandžio 9 d. bandė sustabdyti Hitlerio pajėgų įsiveržimą į Daniją. Karalystė kapituliavo praėjus šešioms valandoms nuo įsiveržimo pradžios. Visgi per tą laiką „Madseno“ „vamzdžiais“ ginkluoti motociklai spėjo neutralizuoti vienuolika nacistinės Vokietijos šarvuotų mašinų ir du lengvuosius tankus.
Pritaikė hidraulinę pompą
Su menkais pakeitimais (didžiausi pakeitimai – priekinė šakė ir stabdžiai) „Nimbus C“ („kamanė“) gamintas iki pat 1959 m., kol galiausiai tiek pat kainuojantys automobiliai užsmaugė ir C modelio gamybą.
„Motociklas „Nimbus“ turėjo mirti natūralia mirtimi kur kas anksčiau. Visgi dėl kariuomenės įtakos ir palaikymo jis išgyveno beveik nepakitęs tiek, kiek išgyveno“, – pasakoja Kimas. Ar tai „Nimbus“ pabaiga? Sunku pasakyti. 2015 m. planuota atnaujinti „Nimbus“ motociklų gamybą.
Tuo sako užsiimsiantis verslininkas Clausas Støvlbækas Clausenas, kuris nusipirko teises į „Nimbus“ pavadinimą bei gamybos technologiją ir jau investavo nemenkus pinigus į naujojo motociklo dizainą. Tačiau, Kimo nuomone, tokie planai greičiausiai niekada nevirs realybe, kad ir kaip to norėtųsi. O jis pats pradeda krapštytis prie pirmojo pasaulyje elektrinio „Nimbuso“.
„Vieną dieną užsinorėjau susikonstruoti elektrinį „Nimbus“ motociklą. Ruošiausi tam, tyrinėjau, kas ir kaip turi būti. Ta proga nuėjau pas vieną „Nimbus“ specialistą, užsiminiau, kad štai yra noras padaryti elektra varomą motociklą.
O tas man sako kaip tik užbaigęs daryti vieną tokį pats. Tuo metu galėjau jį vietoje pasmaugti, nes aš norėjau būti tas pats pirmasis, kuris padarys elektra varomą „Nimbusą“. Viskas baigėsi tuo, kad nupirkau iš jo tą motociklą“, – prisimena pirmojo pasaulyje elektrinio „Nimbus“ savininkas Kimas.
Dabartiniai, iš ligoninės parsinešti geliniai elektros akumuliatoriai išspaudžia 70 km/h greitį ir maždaug 26 km atstumą. Variklį atstoja hidraulinės pompos varikliukas iš elektrinio keltuvo. Kimas sutinka, jog tai nėra technologijos viršūnė, o pats motociklas baisokas. Todėl jau pradeda krapštytis prie kito elektros variklio ir ieško ličio baterijų.
Motociklų entuziastas sako, kad perdarytas elektrinis „Nimbusas“ atrodys geriau, važiuos greičiau ir šiek tiek toliau negu dabartinė versija.
Kiekvienam – sava laisvė
„Man patinka motociklai. O ir žmonės, kurie mėgsta motociklus, yra labiau pasinėrę į gyvenimą negu tie, kurie motociklų nemėgsta. Visgi motociklai yra neekologiški dėl vidaus degimo variklio.
Manau, kad mes su dabartinėmis transporto priemonėmis naikiname planetą. Aišku, aš prie to irgi prisidėjęs. Vienas MZ iš mano kolekcijos taip dūmija, kad jeigu važiuočiau per mišką, už savęs palikčiau virtinę uždususių voverių ir pelėdų, – juokiasi Kimas. – Dabar jau norisi turėti elektrinį motociklą.
Dar vienas geras dalykas yra tas, kad jau auga nauja karta žmonių ir pusei jų visiškai nerūpi motociklai ar automobiliai. Ir, tiesą sakant, aš labai dėl to džiaugiuosi. Tai puiku. Kiekviena karta turi savo laisvės apibūdinimą. Hipiai, boberistai, japonai su savo fantastiniais patobulinimais – kiekvienai kartai savos laisvės. Mano laisvė – ant dviejų ratų. Visgi ne tai svarbiausia. Svarbiausia yra pasirinkti savo kelią ir juo einant neprarasti sugebėjimo linksmintis.“
Nuo 1919 iki 1959 metų iš gamyklos išriedėjo beveik 14 000 A, B ir C modelių daniškųjų motociklų „Nimbus“. C modelio pagaminta daugiausia – 12 715. Kimui „Nimbusas“ nėra tas motociklas, kuriuo jis važinėja kiekvieną dieną. Nepaisant to, bent keli šie daniškosios motociklininkų kultūros ikona tapę aparatai visą likusį gyvenimą išliks paštininko garaže ir širdyje.