Viskas taip persipynę, kad nauji projektai vis dažniau pradedami net tarp kompanijų, kurios ilgą laiką neturėjo nieko bendro.
Ši didžiulė keleivinė „Toyota“ taip pat nėra japoniškas automobilis.
Japonų koncernui tiesiog reikėjo naujo komercinio modelio Europos rinkoje, tačiau pradėti konstruoti jį nuo nulio net laikais, kai dauguma projektavimo darbų atliekami kompiuteriais, yra labai brangu. Todėl japonai vėl prisiminė kolegas Prancūzijoje.
Su komercinio transporto rinkos praeitimi geriau susipažinę žmonės žino, kad tai jau ne pirmas kartas, kai „Toyota“ bendradarbiauja su PSA „Peugeot Citroen“.
Nuo 2013 iki 2016 metų gamintas pirmasis europietiškas „Proace“ taip pat buvo ne kas kita, kaip „Toyota“ ženkliuką gavęs „Peugeot Expert“.
Traukiantis dėmesį
Istorija kartojasi ir dabar europiečiai vėl gali įsigyti prancūziškos kilmės japonų koncerno mikroautobusą. Gamintojui svarbiausi yra lengvieji krovininiai ir komerciniai keleiviniai modeliai, o į privačius klientus pernelyg daug vilčių nededama.
Tačiau tikimasi nuvilioti bent nedidelę dalį „Volkswagen Multivan“ arba V klasės „Mercedes-Benz“ klientų. Būtent jiems yra skirti tokie prašmatniai įrengti „Proace Verso“ modeliai, kokį „Toyota“ atstovai leido išbandyti Lietuvos žurnalistams.
Jau žvelgiant iš toli darosi aišku, kad tai nėra kukli pigaus viešbučio klientams skirta transporto priemonė.
17 colių frezuoti lengvojo lydinio ratlankiai, šviesos diodų dienos žibintai ir tamsinti visi galiniai langai daro šį mikroautobusą panašų į prašmatnų lengvąjį automobilį.
Išorės dizaino vertinimas yra subjektyvus dalykas, tačiau tai yra modelis, kurį aplinkiniai pastebi. Daugiausiai dėl solidžių gabaritų ir savotiškai „kresnų“ priekinės dalies proporcijų.
Viename iš sostinės daugiabučių kiemų šalia savąjį „Škoda Octavia vRS“ pastačiusi elegantiška moteriškė netgi pareiškė: „Vaje, koks gražus automobilis“. Ne kiekvienas mikroautobusas sulaukia tokio epiteto.
8 sėdimų vietų kompromisas
Viduje prancūzų inžinieriams pavyko į kompaktišką modelį sutalpinti aštuonias sėdimas vietas. Visgi neverta tikėtis, kad tuo pat metu turėsite ir didžiulę bagažinę.
Kompaktiškos „Proace“ versijos kėbulo ilgis siekia 4609 milimetrus, todėl jei galinės sėdynės pastumtos iki galo, bagažui liks vos 180 litrų.
Jei paskutinės dvi sėdynės jums nereikalingos, išėmę jas gautumėte solidų 1242 litrų bagažinės tūrį. Gabenant didelę šeimyną gale galima pasodinti vaikus ir stumtelėjus galines sėdynes į priekį atkovoti šiek tiek erdvės daiktams.
Apie praktiškumą dizaineriai pagalvojo: priekyje įrengtos net trys dėtuvės; visur, kur yra erdvės rasta vietos nišoms; galinės sėdynės turi atlenkiamus staliukus.
„Proace“ salonas neišduoda, kad šie mikroautobusai gaminami Prancūzijoje.
Na, galbūt tik prietaisų skydelis, kuriame pastebimi dabartiniams „Peugeot“ modeliams būdingi neįprastų formų rėmeliai. O šiaip – naudojamų medžiagų ir surinkimo kokybė puiki, ergonomikai taip pat didelių priekaištų nėra.
Ko nereiks daryti patiems?
Kaip ir dera šiuolaikiškam automobiliui, „Proace“ turi daugiau įmantrių pagalbinių programų nei vidutinio vartotojo nešiojamas kompiuteris.
Važiuodami tamsoje norėtumėte geriau matyti, kas vyksta posūkio viduje? Tam yra specialios apšvietimo lempos.
Ilgoje kelionėje tingite maigyti akceleratorių ir stabdį? Tam skirta adaptyvi greičio palaikymo sistema.
Bijote, kad grįždamas po atostogų kalnuose užmigsite prie vairo? Nieko tokio – apie tai jus įspės vairuotojo nuovargį stebinti programa.
Dar verta paminėti elektra darinėjamas šonines duris, kurias galima aktyvuoti kojos mostu.
Ilgose kelionėse pravers ir masažo funkcija priekinėse sėdynėse. Naudinga turėtų būti ir įranga, kuri atpažinusi pėsčiuosius gali aktyvuoti avarinį stabdymą.
Senamadiškiems vairuotojams taip pat reikės šiek tiek laiko įprasti prie automatinės pavarų dėžės valdymo ne įprasta svirtimi, o konsolėje įrengtu ratuku.
Šis sprendimas leido atsisakyti inžinieriams pagrindo, ant kurio įprastai yra montuojama svirtis. Todėl pačiame salono priekyje ir tarp sėdynių atsirado daug erdvės.
„Proace“ interjeras, apskritai, primena nedidelį butą – čia galima laisvai judėti.
Lyg vairuotum hečbeką
Mūsų bandyto prašmatniai sukomplektuoto „Proace“ kaina nekukli – 45810 eurų.
Mandagiai pasiteiravę pardavimo vadybininko salone daugeliu atvejų galite gauti nuolaidą, tačiau net ir tokiu atveju mikroautobusas kainuos mažiausiai 40 tūkst. eurų.
Už panašią sumą gautumėte kiek kuklesnę įrangą turinčius naujutėlį „Volkswagen Multivan“ arba V klasės „Mercedes-Benz“.
Tiesa, kitaip nei „Toyota“, minėti gamintojai negali pasiūlyti „pliko“ keleivinio mikroautobuso už kiek daugiau nei 19 tūkst. eurų.
Pirkėjams siūlomi ir ilgesni kėbulai, tačiau jei su mikroautobusu teks dažnai sukinėtis mieste rekomenduojame trumpą bazę. Dėl žvitraus vairo mechanizmo ir stabilumo važiuojant civilizuotu greičiu, šiame mikroautobuse dažniausiai jautiesi lyg miesto hečbeke.
Blogas prancūziškas bruožas
Yra tik keletas problemų, kurios šiek tiek gadina bendrą vaizdą.
Bandomajame modelyje sumontuotas 2,0 litrų darbinio dyzelinis variklis neilgo mūsų pasivažinėjimo naudojo šiek tiek daugiau degalų, nei skelbia gamintojas.
Vietoje deklaruojamų 5,7 l/100 km mūsų pasiektas rezultatas buvo 7,6 l/100 km. Tiesa, didelių gabaritų transporto priemonei tai yra neblogas rezultatas.
„Proace“ montuojami tik PSA „Peugeot Citroen“ gaminami 1,6 ir 2,0 litrų darbinio tūrio dyzeliniai varikliai. Internete ir bukletuose rasite japonišką „D-4D“ žymėjimą, tačiau tai tik rinkodaros įrankis. Pakelkite variklio dangtį, o ten – jokių ženklų apie tai, kas gi yra tikrasis jėgainės gamintojas.
Šiek tiek nepatogumų sukėlė „prancūziškas“ motoro charakteris, kuris pasireiškia retai sutinkamu „turbinos delsimu“.
180 AG galios ir 400 Nm sukimo momento „Proace“ visiškai užtenka, tačiau numynę akceleratorių iki dugno traukos sulauksite tik po gero pusdienio, o tai moderniam automobiliui yra labai neįprasta.
Greitėjimas, stabdymas ir triukšmas
Elektrinis akceleratorius šiame automobilyje, apskritai, yra labai nejautrus. Važiuojant penkta ar šešta pavara jį akimirkai galima nuspausti iki dugno. Per ilgą ir grubią elektroninių jungčių ir mechaninių detalių grandinę grįžtamojo ryšio nesulauksite.
Erzina ir prastoka garso izoliacija. Nors gamintojas skelbia, kad priekyje panaudotas papildomas sluoksnis, jos poveikis juntamas tik slopinant variklio garsą.
Padangų keliamas triukšmas yra labai girdimas ir greitai pradeda varginti.
Galiausiai didžiausių mūsų priekaištų sulauktų „Proace“ stabdžiai. Šį trūkumą esame linkę nurašyti prancūzų inžinieriams, kurie turbūt nepaskaičiavo, kad pakrautas mikroautobusas gali sverti 2,7 tonos.
Kiekvieną kartą intensyviau stabdant inercija užgriūna taip netikėtai, lyg knygų lentyna pensininką – baisu ir potencialiai pavojinga.
Išvada:
„Toyota“ neatskleidžia sandorio su prancūzais detalių, tačiau niekas negali sakyti, kad sumanymas buvo prastas.
Galutinis produktas atrodo šiuolaikiškai, traukia aplinkinių dėmesį. Tai mikroautobusui yra nors ir nebūtina, bet naudinga savybė.
„Proace“ yra praktiškas, draugiškas ne tik savo keleiviams bet ir vairuotojui. Jis gali būti kimšte prikimštas papildomos įrangos ir net sutikę bičiulį su prabangiu BMW, tikrai turėtumėte, ką parodyti.
Dvejonių kelia tik galimybės jį naudoti ilgose kelionėse.
Garso izoliacija anaiptol nepavyzdinga, o kiekvieną kartą išjungę greičio palaikymo kontrolę prisiminsite, kad tiek stabdžio, tiek ir akceleratoriaus paspaudimas nebūtinai duoda norimą efektą.
O prisimindami klausimą, nuo kurio prasidėjome testą, galime konstatuoti – „Peugeot“ gali virsti išties neprasta „Toyota“.
Mums patiko:
* Lengvas mikroautobuso valdymas.
* Erdvus ir ergonomiškas salonas.
* Puikus matomumas.
Mums nepatiko:
* Vangiai į akceleratorių reaguojantis variklis.
* Prasta garso izoliacija priekyje.
* Neefektyvūs stabdžiai.
