– Dainiau, jūsų prekybos tinklo šūkyje pabrėžiama, kad praktiški žmonės renkasi „Norfą“, o ar pats vairuojate praktišką automobilį?
– Ekonomiškumas, žinoma, svarbu, tačiau turiu prisipažinti, kad nevažinėju labai ekonomišku automobiliu. Šiuo metu vairuoju S klasės „Mercedes-Benz“. Vis dėlto man svarbiausia patikimumas – būtina, kad automobilis visuomet būtų geros techninės būklės, ypač jei per kelias dienas turi įveikti tris ar keturis tūkstančius kilometrų.
Žinoma, dabar tokių kelionių yra mažai, o anksčiau tekdavo tiek nukeliauti po Europos valstybes. Dabar daugelį tokių kelionių pakeitė skrydžiai – šalis galima pasiekti gerokai greičiau nei automobiliu. Tačiau anksčiau tekdavo važiuoti.
– Kokių kitokių automobilių esate turėjęs?
– Automobilius keičiu vidutiniškai kas penkerius metus, esu vairavęs ir „Nissan“, „Mitsubishi“, BMW, dabar vairuoju jau trečią „Mercedes-Benz“. Tai, kad pamėgau šią markę, reiškia, kad esu ja patenkintas.
– Buvo ir toks jūsų biografijos faktas, kad 1993 metais iš Maskvos vežiodavote prekes, visas smulkmenas komiso parduotuvėms. Ar yra tekę praeityje pačiam išvežioti ir prekes į parduotuves?
– Šias prekes vežiodavau traukiniu. O į parduotuves yra tekę išvežioti prekes automobiliu GAZ-53, tiesa, vėlesniais laikotarpiais ir jau gerokai didesniais kiekiais, nei vežiodavau prekes traukiniu. Vėliau pavyko nusipirkti geresnių automobilių – „Volvo“ ir kitokių.
Tarnybos sovietų armijoje metu taip pat buvau vairuotojas, vairavau sunkvežimį „Ural“, vėliau – GAZ-66. Tokius sunkvežimius, kokiais dabar puolama Ukraina.
– Vadinasi, gerai pažįstate techniką. Gal pats atliekate ir kokius nors automobilio remonto darbus?
– Beveik nieko nedarau, tik įpilu langų plovimo skysčio. Tarnaudamas armijoje galėdavau išardyti ir surinkti variklį, vienas pakeisti sunkvežimio pavarų dėžę. Tiesą sakant, prie dabartinių automobilių bijočiau lįsti – jie jau gerokai pasikeitę.
Kai turėjau „Žiguli“, be problemų galėdavau išardyti karbiuratorių ir jį prapūsti, jei būdavo užsikimšęs, o dabartiniame automobilyje greičiausiai net nerasčiau, kur jis paslėptas, nekalbant apie jo išardymą.
Laikausi pozicijos, kad neišmanančiam geriau nelįsti prie šiuolaikinės technikos ir tokius darbus patikėti specialistams.
– Kaip, jūsų akimis žiūrint, per 30 metų pasikeitė mūsų šalies automobilių parkas?
– Pirmasis mano automobilis buvo šeštasis „Žiguli“. Prisimenu, kaip juo 1991–1992 metais važiuodavau per Vilniaus Žirmūnų rajoną ir net dieną kartais nesutikdavau jokių kitų automobilių.
Puikiai matome, kiek transporto priemonių gatvėse yra dabar, jų skaičius pasikeitė labai stipriai.
Automobilis nebėra prabangos dalykas, koks buvo anksčiau, bent jau ne tokios didelės prabangos.
Prisimenu, kaip prie bendrabučio stovėdavo po kokius penkis automobilius, o dabar studentams nebeužtenka Saulėtekio alėjos aikštelės, kad pastatytų savo mašinas.
– Degalams brangstant greičiausiai vis dažniau akys krypsta į degalinių švieslentes? Ar gąsdina dabartinės kainos?
– Važinėju benzininiu automobiliu, bet labiau jaudinuosi ne dėl to, kiek degalų ryja mano mašina, o kiek visi turimi sunkvežimiai, nes mūsų įmonės automobilių parke jų yra apie 100, taip pat yra ir lengvųjų automobilių. Taigi mano sutaupytas litras beveik jokios įtakos dėl to neturi.
– Kaip manote, kada lietuviai masiškai persės į elektromobilius?
– Iš tiesų tai sudėtingas klausimas, nes elektromobilis irgi naudoja energiją – kaip ir automobilis su vidaus degimo varikliu. Brangsta viskas – tiek benzinas, tiek dyzelinas, tiek elektra. Atrodo, kad dabar išeina panaši kaina važinėti tiek benzinu ar dyzelinu, tiek elektra.
Važinėti vien elektromobiliu Lietuvoje dar neturiu galimybių, nes lankydamas parduotuves įveikiu ir apie 500 kilometrų per dieną, o būna, kad kartais ir 700. Taigi man tenka išvykti 3 valandą ryto, o darbus baigiu apie 19–20 valandą. Jei automobilį dar tektų krauti ir laukti, nesugebėčiau tą pačią dieną grįžti namo.
– Nuvažiuojate didžiulius atstumus, kiek kilometrų įveikiate per metus?
– Štai dabar žiūriu į spidometrą ir matau, kad jau nuvažiavau 83 tūkstančius kilometrų, o mano automobiliui dveji metai.
Dabar nuvažiuoju mažiau nei iki pandemijos, o būdavo, kad ankstesniais turėtais automobiliais įveikdavau ir 100 tūkstančių kilometrų per metus, žinoma, skaičiuojant keliones ne tik po Lietuvą, bet ir po Europą.
– Matyt, Lietuvą jau pažįstate be navigacijos ir žemėlapio?
– Galima sakyti, kad navigacijos man tikrai nereikia. Tiesa, kartais pasiklystu Kaune, bet visur kitur gerai pažįstu vietoves.
– O koks maršrutas mieliausias?
– Visi keliai Lietuvoje neblogi. Man maloniau važiuoti autostrada, nes tuomet esu laisvesnis, galiu važiuoti labiau atsipalaidavęs. Bet daugiausia įtakos mano kelionei daro ne kelias, o orai. Anksčiau į tai nekreipdavau dėmesio ir į kelią leisdavausi nepaisydamas prastų orų, bet dabar visuomet pažiūriu į orų prognozes ir, jei pavyksta, keliones planuoju, kai jie geresni.
Kelionė prastu oru, lyjant vargina. Matyt, daug ką daro ir amžius, nors tai suteikia ir saugumo, nes kai esi jaunesnis – labiau rizikuoji, nekreipi dėmesio į išorinius veiksnius, o sulaukęs vyresnio amžiaus tampi atsargesnis.
– Ką veikiate dažnų ir ilgų kelionių metu? Turbūt verslininkui tenka dirbti ir vairuojant, atsiliepti į skambučius.
– Nelygu, kiek tą dieną yra reikalų ir darbų. Atvirai kalbant, mėgstu susidėlioti visus darbus ir kelyje aptarti reikalus naudodamasis laisvų rankų įranga, nes automobilyje manęs niekas netrukdo. Visai kitaip yra biure. Jei šneku telefonu ir kas nors užeina, jaučiuosi labai nepatogiai, kai manęs laukia.
