– Jeronimai, ne vienus metus važinėjote motociklais, ar šiuo metu dažniau sėdate prie dviratės transporto priemonės, ar prie automobilio vairo?
– Jau porą metų neturiu motociklo – tiesiog fiziškai jam nebuvo laiko. Man buvo gaila, kad motociklas stovi garaže, todėl pardaviau draugui, kad jis naudotųsi. Iš viso per dešimtmetį turėjau porą motociklų, su draugais keliaudavome po Skandinaviją, kitas Europos valstybes, sukome ratus Lietuvoje. Net neskaičiavau, kiek kilometrų iš viso nuvažiavau motociklais, – vienais metais jų būdavo mažiau, kitais – daugiau, nelygu darbų krūvis.
– Neverkė širdis atsisveikinant su motociklu?
– Ne, juolab kad pardaviau geram draugui. Tas motociklas buvo pritaikytas aukštaūgiui. Kurį laiką gyvenau užsienyje, todėl pasvarsčiau, kad jis be reikalo stovės nenaudojamas, tad geriau kitas žmogus tegu juo džiaugiasi. Kaip ir automobiliai, motociklai tėra transporto priemonės. Žinoma, tai sentimentalu, kelia prisiminimų, bet aš stengiuosi neprisirišti prie daiktų ir jų nekaupti. Atėjus laikui galėsiu įsigyti naujesnį.
– Kokį automobilį šiuo metu vairuojate?
– 2018-ųjų „Škoda Superb“ su dyzeliniu varikliu. Tikrai daug važinėju į koncertus, renginius, tad reikia taupaus automobilio. Be to, esu iš tų senamadiškesnių žmonių, kuriems patinka 2 litrų varikliai. Jei prireikia, smagu, kai gali greitai aplenkti kitą transporto priemonę. O mano automobilis – patogus, minkštas, tad patogu keliauti.
Kaip sakoma, „Škoda“ galima nuvažiuoti ir į darbą, ir į sodą. Aš į šį automobilį įtalpinu žoliapjovę, parsivežu juodžemio ir kitų ūkio darbams reikalingų dalykų. Man, kaip vokalistui, į automobilį reikia įsidėti kostiumą, sceninę aprangą ir mikrofoną – nors tai daug vietos neužima, erdvios bagažinės reikia ką nors vežant ūkyje, arba su šeima keliaujant atostogauti.
Šeimoje yra dar vienas automobilis – Karina važinėja mažu miesto visureigiu „Seat“.
– Koks yra jūsų vairavimo stilius?
– Ekonomiškas, bet ne lėtas. Mano mašina turi 144 kilovatus ir 190 arklio galių. Truputį paspaudi ir važiuoja, bet ji taupi, nereikia daug pastangų jai išjudinti. Būtų melas, jei tikinčiau, kad visuomet sąžiningai laikausi greičio apribojimų, mane kartais erzina, kai leistinas greitis tik 50 kilometrų per valandą ten, kur tiesi ir ilga atkarpa, nevažiuoja daug automobilių. Tuomet kartais viršiju greitį iki 20 kilometrų per valandą. Toks blogas lietuviškas mąstymas.
– Kaip jūsų kelionėms atsiliepė išbrangę degalai? Gal teko prisiminti ekonomiško vairavimo pagrindus?
– Nebuvo didelių korekcijų, nes nepasakyčiau, kad ir anksčiau važinėjau neekonomiškai. Be to, turimas automobilis yra ekonomiškas, džiaugiuosi, kad sunaudoja nedaug degalų. Ateityje galbūt įsigysime elektromobilį arba hibridinį automobilį, tačiau reikia palaukti, kol Lietuvoje išsiplės įkrovimo stotelių tinklas.
Man kartais tenka įveikti ir ilgesnius atstumus, o ne visuomet gali laukti, kol automobilis įsikraus. Kadangi turimas automobilis nėra senas, kol kas stebiu, kaip viskas tobulėja ir kur link pasisuks, nuo to priklausys ir mano tolesni sprendimai. Tikrai esu už ekologiją, atsinaujinančius šaltinius.
– O kas vairuoja geriau – jūs ar Karina?
– Man atrodo, kad gal šiek tiek geriau vairuoju aš, – vis dėlto padeda ir motociklo vairavimo įgūdžiai. Kai pavažinėji motociklu, stengiesi numatyti situacijas, apskaičiuoti trajektorijas. Aš esu labiau linkęs prognozuoti. Karina gerai vairuoja, bet kartais mėgstu pakomentuoti jos vairavimo stilių, tiesa, tai darau nedažnai, kad jos nesuerzinčiau.
– O kas prižiūri abu šeimos automobilius – kiekvienas savo, o galbūt jūs abu?
– Stengiuosi, kad Karinai nereikėtų rūpintis automobiliu. Į priežiūros centrus nuvažiuojame patys atsižvelgdami į užimtumą, bet jei reikia pakeisti padangas ar pereiti techninę apžiūrą, tai darau aš, kad Karinai nereikėtų sukti galvos.
Man smagu, kai automobilis švarus, bet triskart per savaitę į plovyklą nevažiuoju. Kadangi gyvename Kauno rajone, prie Neveronių, kur yra ir neasfaltuotų kelių, atsibosta dažnai važinėti į plovyklą. Mano automobilis neblizga visuomet, o Karina mėgsta dažniau nusiplauti savo automobilį. Man smagiau, kai švaru salone.
– Kokius matote skirtumus tarp vairuotojų sostinėje ir ten, kur gyvenate?
– Tie skirtumai tikrai jaučiami. Gyvendamas Vilniuje pagauni kitą vairavimo tempą, čia reikia laikytis tam tikro pagreičio, tuomet lengviau persirikiuoti ir panašiai. Kai nuvažiuoji kur nors kitur, pastebi, kad žmonės vairuoja ramiau, jie labiau linkę pagalvoti ir palaukti.
Vilniuje yra taip – jei lauks vienas, kitas, atsiras spūstys, o jų šiame mieste ir taip netrūksta. Tuomet visi pradės nervintis. Taigi čia važinėjant geriau, kai vieni prie kitų prisitaiko ir būna srauto dalis. Esminis dalykas važiuojant sostinėje – nekliudyti kitiems vairuotojams. Jei visi važiuoja greičiau, ir tau reikia važiuoti greičiau – tuomet būna smagi tėkmė.
Tuo metu Kaunas sugalvoja įvairiausių kelio žymėjimų, kurių nėra Kelių eismo taisyklėse. Džiaugiuosi, kad galiu išvengti spūsčių.
Nei aš, nei Karina nesame ryto žmonės, nemėgstame ankstyvų rytų ir, jei tik yra galimybė, miegame ilgiau, niekur neskubame. Mūsų darbai taip pat dažniau vyksta vakarais, daugiau naktinių važinėjimų. Tuomet būna ir mažiau automobilių, ir laisvesnis kelias.
– Ką su savimi visuomet vežiojatės?
– Vandens.
– Abu su Karina esate atlikėjai, tad, matyt, neretai keliaujate su muzika?
– Ne, muzikos automobilyje klausausi kuo mažiau, ir taip jau daug metų.
Kai patys nuolat esame kartu su muzika, scena, renginiais, teatru, sėdėdamas mašinoje mėgstu važiuoti tyloje ir muziką įsijungiu tik tada, kai migdo ar esu pavargęs, kad mane prablaškytų. Būdamas tyloje su savo mintimis pailsiu.
– Ar kelyje turėjote kokių nors konfliktinių situacijų? Kaip jas pavyko išspręsti?
– Jau išmokau nestatyti automobilio ten, kur negalima. Daugiausia eismo įvykių man nutiko, kai kas nors įvažiavo į mano automobilį man net jame nesant. Pasisekė, kad apie 80 procentų tokių atvejų rasdavau raštelį. Nors automobilis būdavo pastatytas tinkamai, daugiabučių kiemuose ne visi sugeba išsisukti.
Esu išmokęs ir kitą pamoką – įvažiuojant į žiedinę sankryžą pirmiausia reikia žiūrėti ne į kairę, kai reikės pradėti važiuoti, bet į priešais esantį automobilį, kol jis pradės važiuoti, nes tavo ir priešais esančio vairuotojo suvokimas, kada reikia įvažiuoti į žiedą, skiriasi. Buvo atvejis, kai žiūrėjau į kairę, žiedas atrodė laisvas ir pradėjau važiuoti, tačiau priešais mane dar stovėjo kitas automobilis, netyčia atsitrenkiau į jį.
– Esate gerai atpažįstamas, augalotas vyras. Kaip reaguoja kiti vairuotojai jus pamatę?
– Praėjusią vasarą Kaune stovėjau spūstyje, buvo labai karšta, nespėjo tinkamai suveikti kondicionierius, todėl nusprendžiau nusiimti švarką. Buvau įsitikinęs, kad laikau įspaustą stabdį, tačiau nusirengiant švarką mašina truputį pajudėjo ir sulingavo. Negalėjau patikėti, kad įriedėjau į priešais stovintį automobilį! Laimė, išlipęs vaikinas buvo labai gerai nusiteikęs, pažiūrėjęs į mane paklausė, ar galėtų su manimi pasidaryti asmenukę. Žadėjo tą nuotrauką nusiųsti draugams. Džiugu, tik pasijuokėme iš situacijos, apsikabinome ir taikiai atsisveikinome.
Kartą labai skubėjau į koncertą, navigacijos ekrane stebėjau kelią, tačiau netikėtai dėl greičio viršijimo sustabdė pareigūnai. Kai sužinojo, kad skubu ir ieškau kelio, paleido, nors įspėjo neskubėti ir vairuoti atidžiau. Smagu, kad kartais reaguojama labai žmogiškai.
– Ar turite gražiausią maršrutą? Kuriais šalies keliais mėgstate keliauti?
– Man smagu važiuoti per Labanorą, Molėtų rajoną, Ignaliną. Vaizdingas maršrutas pro Panemunės pilis.
Pavasarį su šeima buvome išvykę pasižvalgyti po Lenkiją, aplankėme Krokuvą ir Varšuvą. Dabar labai norime nuvykti į Kroatiją, tačiau kemperiu. Būtų smagu nakvoti ten, kur sustoji. Taigi kada nors leisimės į tokią išvyką!
