– Danai, ką vairuojate ir kokius automobilius apskritai esate turėjęs?
– Šiuo metu vairuoju kompanijos „Sostena“ man suteiktą automobilį „Renault Koleos“, o iki tol esu turėjęs visokių markių, daugiausia „Audi“, BMW.
– Kelerių metų išmokote vairuoti?
– Atsimenu, kaip senelis mane, mažą vaiką, pasisodindavo ant kelių ir leisdavo kaime pasukioti vairą. Labai patiko ir vis prašydavau dar ir dar. Mokytis praktikos ir teorijos pradėjau 16 metų, nes labai norėjau vairuoti.
Tėtis nupirko automobilį – kad būtų dar didesnė motyvacija išsilaikyti egzaminus vairuotojo pažymėjimui gauti. Pirmieji mokymai keldavo šiokį tokį stresą, nes reikėdavo viską daryti idealiai, įdėmiai klausytis instruktoriaus ir stengtis, kad automobilis neužgestų vidury sankryžos.
– Koks buvo pirmasis paties įsigytas automobilis, galbūt ilgai taupėte tam pirkiniui, o gal gavote dovanų už pergales sporte?
– Pirmasis automobilis buvo „Audi A4“. Mėlynas kaip baseino vanduo, labai tiko prie gyvenimo būdo. Šeima nupirko automobilį dovanų. Kadangi jau seniai bendradarbiauju su partneriais, nėra reikalo pirkti automobilio. „Koleos“, kuriuo važinėju, pateisina visus lūkesčius ir net juos viršija. Tiesa, teko nupirkti automobilį sužadėtinei, nes dažnai būnu išvykęs.
– Pagal kokius kriterijus renkatės automobilį? Kas jums visuomet svarbu, kad būtų automobilyje?
– Pagrindinis dalykas, kai renkuosi automobilį, yra išvaizda – man automobilis turi patikti. Po to svarbi komplektacija, vidus ir variklio darbinis tūris. Anksčiau važinėjau „Renault Kadjar“, tačiau kai pamačiau „Koleos“, negalėjau juo atsigrožėti. Ir štai dabar važinėju būtent šiuo geriausios komplektacijos visureigiu.
– Kokį automobilį įsigytumėte, jei neribotų finansai? Koks yra jūsų svajonių automobilis?
– Jei neribotų finansai, neįsivaizduoju, ką įsigyčiau, nes esu išbandęs daug brangių superautomobilių. Visi jie turi tam tikrų pranašumų, bet jei reikėtų rinktis sudėjus visus pranašumus ir funkcijas, nežinau, kas pakeistų dabartinį „Koleos“. Nebent norėčiau pasirodyti prieš kitus, kad galiu įpirkti brangų automobilį. Bet man to nereikia.
– Kokias kitas transporto priemones naudojate keliavimui?
– Jokiomis kitomis priemonėmis nesinaudoju, automobilis yra mano svarbiausias įrankis, juo galiu nuvykti bet kur, bet kada ir patogiai.
– Ar pats ir taisote savo automobilius? Kokius darbus atliekate, o ką patikite meistrams?
– Kalbant apie automobilio tvarkymą, remontą, esu visiškai žalias. Aš užsiimu savo veikla, o automobilio priežiūrą palieku meistrams, kurie išmano savo darbą.
– Esate iš Panevėžio, kaip palygintumėte vairuotojų skirtumus tarp šalies miestų? Kuriame mieste vairuoti smagiausia?
– Man nepatinka vairuotojai, kurie važiuoja, kad tik važiuotų. Mano supratimu, vairavimas kelyje yra didelis darbas, reikalaujantis susitelkimo. Turi numatyti kelis veiksmus į priekį, įleisti kitus į pagrindinį kelią, padėkoti, kai praleidžia tave, ir gerbti kitus vairuotojus.
Kiekvienas miestas turi visokių vairuotojų, todėl neišskiriu kurio nors vieno. Gal Vilniuje važinėti patinka labiau, nes žmonės žino, kaip pajudėti užsidegant žaliam šviesoforo signalui, kad už tavęs spėtų pravažiuoti kuo daugiau automobilių ir nesusidarytų spūsčių.
– Prieš porą metų įkliuvote pareigūnams viršijęs greitį, dalyvavęs neteisėtose lenktynėse. Kuriam laikui teko atsisveikinti ir su teise vairuoti. Ar šiuo metu jau tapote drausmingesnis vairuotojas? Kokias išvadas padarėte?
– Taip, išvadas padariau. Dabar kartais, kai turiu laiko, nuvažiuoju į legalias traukos lenktynes. Kaip vairuotojas aš drausmingumą suprantu šiek tiek savaip. Svarbiausia man yra pagarba kitam vairuotojui, noras nesudaryti kitam papildomų kliūčių.
Dažnai matau, jog maksimalus leistinas greitis keliuose yra per mažas, tačiau puikiai suprantu, kad ne kiekvienas gali turėti naują automobilį su geromis padangomis, patikimais stabdžiais ir automatiniu stabdymu. Taisyklės sukurtos tam, kad žmonės suvoktų, kokiomis sąlygomis važiuoja, kokia aplinka.
Dabar matau, kad investuojama į vidutinio greičio matuoklius, krūmuose slepiami trikojai radarai, o neinvestuojama į vairavimo įgūdžių, sąmoningumo, reakcijos lavinimą, kelių būklę ir automobilių parko atnaujinimą.
– Gal visas tas plačiai nuskambėjęs ir neigiamai jums atsiliepęs įvykis – iš sportininko charakterio, noro varžytis, būti greitesniam už kitus?
– Niekada kelyje nelenktyniauju su kitais. Man neskauda, kai kas nors lenkia mane. Aš važiuoju į tikslą, tačiau kartu vertinu vairavimo sąlygas ir aplinką. Žinau, kaip skiriasi važiavimas senu automobiliu 110 kilometrų per valandą greičiu ir nauju automobiliu 130 kilometrų per valandą greičiu.
Technologijos tobulėja, automobilių gamintojai nuolat investuoja į saugumą. Tačiau dažnai greičio ribojimas yra vienodas ir krovininiams automobiliams, ir aukščiausių technologijų automobiliams, kurių vien stabdžių sistema gali kainuoti daugiau nei kitų automobilis.
– Neteisėtos lenktynės vyksta ir dėl jaunimo noro pasivaržyti, išlieti emocijas. Galbūt šalyje trūksta tam skirtų saugių vietų?
– Automobiliai yra mūsų kasdienio gyvenimo dalis. Todėl jaunuoliai nori palenktyniauti, kurio automobilis galingesnis arba greičiau įsibėgėja. Tam vietų šalia jų nėra, tenka važiuoti 200 kilometrų, kad paspaustum 10 sekundžių. Todėl ir legalių traukos lenktynių auditorija yra maža, nes tai kainuoja. O kai kuriems už teisę vos kelias sekundes važiuoti greičiau tenka mokėti apie 150 eurų.
– Jei galėtumėte pakeisti kokias nors Kelių eismo taisykles Lietuvoje, ką keistumėte?
– Iš esmės reikėtų keisti mąstymą apie vairavimą – juk tai darbas, o ne atostogos. Tas, kuris gerai dirba, žino, kaip tai daryti. O dabar, atrodo, mieliau įrenginėjami vidutinio greičio matuokliai, o ne liejama geresnė kelio danga. Arba perkami trikojai, užuot investavus į geresnį vairuotojų mokymą, kad jie vairuotų saugiau net ir važiuodami greičiau.
– Ar kelyje yra tekę turėti kokių nors konfliktinių arba linksmų situacijų? Kaip pavyko jas išspręsti?
– Yra buvę visokių istorijų – ir konfliktinių, ir draugiškų. Dažniausiai konfliktai kyla dėl to, kad kas nors nesilaiko dešinės laisvos eismo juostos ir taip trukdo visam eismui. Juk dažnas vairuotojas mąsto: jei važiuoju normaliai leistinu greičiu, kodėl kas nors turi mane lenkti? Taip bus ir toliau, kol nepradėsime keisti tokio mąstymo, mokyti to vairavimo mokyklose.
Man patinka draugiškumas kelyje – kai gali įleisti kolegą, padėkoti, pamojuoti.
