– Arūnai, ką vairuojate?
– Ilgai vairavau „Subaru“. Pirmasis mano automobilis 1992 metais buvo BMW, paskui turėjau „Honda“, „Nissan“, „Mazda“, „Audi“, galiausiai vėl įsigijau „Subaru“.
– Kaip suprantu, nesate prisirišęs prie vienos markės?
– Nesu, bet kai pavažinėjau „Subaru“, supratau, kad tai puiki mašina, varoma keturiais ratais. Ji labai stabili, gerai valdoma posūkiuose. Nesu visureigių gerbėjas, mano „Subaru“ buvo sedanas. Važinėjau 14 metų, prie variklio visiškai nekišau nagų, visuomet tvarkingai važiavo. Tiesa, jau metus jos nevairuoju, važinėjame žmonos „Subaru“, bet planuojame artimiausiu metu automobilį keisti.
– Ko dairysitės, galbūt hibridinio automobilio ar elektromobilio?
– Nesinori teršti gamtos, kita vertus, norint gaminti elektrą taip pat reikia teršti gamtą. Nors, žinoma, mieste elektromobilis būtų gerai. Bet tokių automobilių kainos dar neįkandamos. Paprastai vairuoji ne tai, ką nori vairuoti, bet tai, ką išgali įsigyti, todėl tenka rinktis optimalų variantą. Žinome, kad tai bus didesnio pravažumo automobilis (SUV), galbūt hibridas.
– Kuris vairuoja ramiau – jūs ar Gabija?
– Gabija vairuoja geriau už mane, gal kiek labiau laksto, mat jos toks charakteris. Nors daug metų vairuoju, nelaikau savęs profesionalu.
– Tai Gabijai vairuojant jums tenka ją lėtinti?
– Aš jau pripratau – įsikimbu į rankenėlę, sumontuotą prie stogo ir stiklo, ir laikausi kelionės metu.
– Esate vaidinęs daugybėje filmų. Ar yra tekę išbandyti skirtingos technikos?
– Yra tekę išbandyti daug įvairių transporto priemonių. Pamenu, vairavau naują „Volvo“ sunkvežimį su 17 pavarų. Jis buvo toks išmanus, kad akis užmerki – ir jau tau pypsi, signalizuoja, kad per ilgai esi užsimerkęs. Esu išbandęs ir 1940 metų techniką, kokią kadaise naudojo Lietuvos kariuomenė.
– Taigi nesate automobilininkas, bet supratimą apie techniką turite?
– Domiuosi naujovėmis. Man svarbus mašinos patogumas, ergonomika, kad alkūnės nesidaužytų į rankenėles, būtų patogu pasidėti ir pasiimti daiktus. Tai, žinoma, maži, bet svarbūs niuansai. Ir gaila, kad kai kurie gamintojai apie juos nepagalvoja.
– Labiau esate šiuolaikinių ar retro automobilių gerbėjas?
– Pastarieji gražūs, turi dvasią, tie seni ir pagyvenę automobiliai turi sielą, o dabar mašina tapo labiau susisiekimo priemone. Svarbiausia, kad viskas būtų patogiai padaryta. Čia galima pasimokyti iš virtuvių meistrų – juk ten viskas apskaičiuota, kur turi būti sumontuota plautuvė ir kitokia įranga, kad galėtum patogiai pasiekti daugybę daiktų.
Taip ir automobilyje turėtų būti padaryta, kad vairuotum patogiai. Kai kuriems automobilis apskritai yra gyvenimo būdas, išraiškos forma. Juk esate matę vairuotojų, kurie lėtai pravažiuoja su garsiai grojančia muzika, o koks nors vyriškis su kepure guli sėdynėje ir atrodo, kad jis ten gyvena.
– Kaip reaguojate į tokius vairuotojus?
– Man tai, žinoma, kelia šypsnį, nes mes juk negyvename mašinose. Kol kas.
– Ar daug komedinių situacijų kelyje mato aktoriaus akis? Noro pasipuikuoti prieš kitus?
– Lietuvoje svarbiausias dalykas yra greitis. Mes viešai jau nebešiukšliname, nors, žinoma, kartais tenka pamatyti, kaip per kieno nors automobilio langą dar išlekia cigaretė. Tai sukelia negerų emocijų.
Bet daugelis Lietuvoje dar linkę viršyti greitį. Nežinau, kur tie žmonės skuba, juk iš esmės niekur nenuskubėsime.
Atkreipkite dėmesį, kaip prie šviesoforo bent vienas vairuotojas pradeda rauti iš vietos, agresyviai lenkti kitus. Juokingiausia, kad vėliau tą patį lakstūną sutinki prie kito šviesoforo. Tai kokia prasmė taip lėkti?
– Esate kilęs iš Tauragės, su gastrolėmis aplankęs daugybę Lietuvos ir pasaulio miestų. Ar jaučiate kokius nors vairavimo skirtumus mūsų šalyje?
– Nuo to laiko, kai iš Tauragės atvykau į Vilnių, didesnę gyvenimo pusę jau pragyvenau čia. Manau, kad mes Lietuvoje važiuojame vienodai, juk esame nedidelė šalis, vilniečiai važiuoja dirbti į pajūrį, klaipėdiečiai atvyksta dirbti į sostinę, jos gyventojai lekia į Kauną ir atvirkščiai. Po visą Lietuvą važinėjame kaip po vieną didelį miestą.
– Kaip atrodo jūsų kelionės?
– Per metus nuvažiuoju tik iki 10 tūkstančių kilometrų. Muzikos nesiklausau, nes ji mane blaško, pripratau važiuoti taip, kad girdėčiau mašiną. Po Vilnių apskritai esu linkęs vaikščioti pėsčiomis, nes čia viskas ranka pasiekiama – mano darbai ir mano namai.
