– Indre, ką vairuojate šiuo metu ir kokių automobilių apskritai esate turėjusi?
– Studijų laikais vairavau mažutį „Mitsubishi Colt“, kuris atsibodo mano mamai, todėl atidavė man. Taigi mano vairavimo patirtis prasidėjo būtent nuo to mažo automobilio, o dabar šeimoje taip pat turime mažutį elektromobilį „Volkswagen Up“.
Ilgoms kelionėms turime talpesnį universalą. Kadaise buvo ir „Volvo“ era, nes man patinka skandinaviški dizaino sprendimai.
– Smagiau zuiti po miestą judriu elektromobiliu ar leistis į ilgesnes išvykas talpesniu, gal kiek patogesniu automobiliu?
– Mieste man labai patinka vairuoti dinamišką, judrų, mažą automobilį, dabartinis elektromobilis labai greitai įsibėgėja, mieste jo tikrai pakanka.
Draugai juokiasi, kaip mūsų aukštaūgių šeima telpa į tokią mažytę mašinytę, bet mums tai pavyksta. Dėl to ypač smagu dabar, kai degalų kainos išaugusios, taigi buvo puikus sprendimas įsigyti tokią transporto priemonę, mat mums palankiu metu pavyko užsifiksuoti ir elektros kainas. Taigi tai yra net ekonominis išsigelbėjimas šių neapibrėžtų kainų laikotarpiu.
– Daugelis sako, kad automobilis niekada nėra investicija arba kad tai yra rūdijanti investicija. Kita vertus, automobilių prekybos rodikliai parodė, kad per pastaruosius dvejus metus transporto priemonių kainos pakilo. Gal automobilis kartais gali būti investicija kaip jūsų atveju?
– Manau, kad to vis tiek negalima vadinti investicija, nes automobilis yra išlaidos, vartojimo prekė, susisiekimo priemonė. Į jį reikėtų žiūrėti tiesiog kaip į daiktą.
Kiekvienas sprendimas turi turėti tam tikrų išlygų – visuomet atsižvelgiu į saugumą, patogumą, ekonomiškumą ir ekologiškumą. Į visus kitus kriterijus galiu viena akimi užsimerkti, man ne taip svarbu, ar automobilyje yra stoglangis ir kokia jo salono spalva.
– Ar ekonomistė veda išlaidų žurnalą, kiek kainuoja automobilio išlaikymas?
– Ne. Matyt, tam niekada nebuvo poreikio, nes ilgai gyvenome ten, kur visus svarbiausius taškus buvo patogu pasiekti pėsčiomis, tuomet turėjome vieną automobilį ir jis dažnai stovėdavo nenaudojamas.
Dabar turime porą automobilių – vienas skirtas kelionėms po miestą, į darbus ir ugdymo įstaigas, o kitas naudojamas rečiau tolimesnėms kelionėms. Taigi mūsų šeimos išlaidų fone šie automobiliai ir jų išlaikymas sudaro ne tokią reikšmingą dalį ir nėra poreikio gaišti laiką vedant pajamų ir išlaidų žurnalą.
– Kaip kruopščiai jūs linkusi prižiūrėti savo automobilį?
– Turiu vaikų, taigi neįmanoma kruopščiai prižiūrėti automobilio. Natūralu, kad tuomet ir lūkesčius dėl tvarkos tenka kiek pakoreguoti. Tiek namuose, tiek automobilyje stengiuosi nelaikyti per daug daiktų, kurių nereikia. Mano automobilyje nerasite jokių pagalvėlių, man mašina yra priemonė, kuri turi gerai atlikti pirminę funkciją – nuvežti ten, kur reikia.
– Dažnai sekate degalų kainas, pokyčius rinkose – ar būna atvejų, kad kurią nors savaitę nusprendžiate dar nesipilti degalų, nes žinote, kad netrukus jie atpigs? Kiek turima informacija leidžia daryti vienus ar kitus sprendimus?
– Žaliavų rinkos yra labai aukšto spekuliacinio pobūdžio, tad numatyti, kaip svyruos degalų kainos, nėra paprasta. Tai stipriai politizuota rinka, didelį vaidmenį naftos rinkoje vaidina politiškai nestabilios Vidurinių Rytų šalys, tad natūralu, kad ten ekonominiai dėsniai veikia ribotai, tad tenka prisitaikyti. Pilamės degalus tada, kai reikia, o ne tada, kai matome, kad verta.
– Jūsų automobilio su vidaus degimo varikliu bakas dažniau būna puspilnis ar pustuštis?
– Turiu tą nerimą dėl pustuščio bako. Kadangi trumpoms kelionėms naudojame elektromobilį, šiuo atveju nerimauju dėl beišsikraunančios baterijos. Stengiuosi laikyti ją įkrautą, kad nerimo būtų kuo mažiau, – taip saugiau jaučiuosi.
Be to, elektromobilis pakeitė mano vairavimo įpročius, nes stengiuosi važiuoti taip, kad keliaujant baterija dar ir įsikrautų. Taigi dažnai turiu ne tik tikslą nuvažiuoti iš vieno taško į kitą, bet ir papildomas impulsas tai padaryti kuo mažesniais baterijai nuostoliais. Anksčiau laimėdavo noras paspausti, o dabar jo nebeliko, nes atsirado tikslas važiuoti ramiau.
– Dar neteko sustoti vidury gatvės dėl išsikrovusios baterijos?
– Ne, neteko. Įkrautos baterijos užtenka dviem dienoms. Nors elektromobilis mažas ir ne pats naujausias, jo įkrauti netgi mieste per tuos metus, kiek jį vairuojame, dar nė karto neprireikė. Žinoma, kai nuspręsime turėti tik vieną elektromobilį, bus svarbus elektromobilių įkrovimo stotelių tinklas, ypač vykstant į ilgesnę kelionę po Lietuvą ar į kitas valstybes.
– Koks jūsų vairavimo stažas?
– Vairuoju jau daugiau kaip 20 metų. Prisimenu, kad egzaminus vairuotojo pažymėjimui gauti laikiau Vilniuje, tačiau nebuvo jokio jaudulio – egzaminas man nepasirodė sunkus, netgi savotiškai malonus, kaip ir vairavimo pamokos.
– Ar turite savo vairavimo filosofiją, kas jus erzina kelyje?
– Vienintelis dalykas erzina – oro tarša. Nemalonu, kai sėdi prie ekologiškos transporto priemonės vairo ir į saloną patenka aitrus kitų automobilių išmetamų dūmų kvapas.
O apskritai esu pakanti vairuotoja, nes suprantu, kad prie kiekvieno automobilio vairo sėdi žmogus, nevertinu jų pagal automobilių markes.
Manau, kad vairuotojai vis labiau sąmoningėja, keliuose ryškėja geranoriškumo apraiškų.
Džiaugiuosi ir dėl to, kad jau yra pasikeitęs vairuotojų požiūris į mažus automobilius, tapome daug mandagesni, nebėra galios demonstravimo, emocinių lenktynių tiek, kiek jų būdavo maždaug prieš dvidešimtmetį.
