Šnekose apie elektromobilius yra daug drambliuko svajonių. Taip mano radijo ir televizijos laidų vedėjas Timūras Augucevičius (42 m.). Jam norėjosi patogios mašinos, kuria galėtų visur nuvažiuoti ir visus kelius įveikti. Supratęs, kad nei elektromobilis, nei hibridinis automobilis ilgai neatsipirktų, vyras beveik prieš metus persėdo į dyzelinį visureigį.

– Kartu su režisieriumi ir scenaristu Tadu Vidmantu daugiau nei prieš dešimtmetį kūrėte laidą „Važiavimai“, per kurią važiuodami automobiliu kalbindavote įvairius žmones. Ar esate skaičiavę, kiek iš viso nuriedėjote kilometrų? – pasiteiravau T.Augucevičiaus.

– Ne, neskaičiavome. Prisimenu, kad išvažiuodavome į ilgą pasivažinėjimą. Vėliau Tadas sukarpydavo mūsų pokalbį į daug serijų. Važiuodavome ilgai, aplink Vilnių sukinėdavomės galbūt apie 100 kilometrų.

Pasirinkdavome tokį maršrutą, kuriame nebūdavo daug posūkių, norėjosi važiuoti patogiai. Norint suskaičiuoti visus nuvažiuotus kilometrus reikėtų padauginti iš skaičiaus, kiek turėjome pašnekovų.

[[ge:lrytas:lrytas:28604502]][[ge:lrytas:lrytas:28792907]]

– Ar nebūdavo sunku ir vairuoti, ir kalbėtis? Juk kuriant laidą reikia atidžiai klausytis pašnekovo. Kaip pavykdavo išvengti avarinių situacijų?

– Laimė, avarinių situacijų nekildavo. Supratę, kad dėmesys bus blaškomas, mes su Tadu pasiskirstydavome, kuris vairuoja, o kuris kalbina. Kai vairuodavau aš, į pokalbį įsiterpdavau tuomet, kai galėdavau tai padaryti.

– Ar kelyje dažnai patiriate nuotykių?

– Kai esi geras vairuotojas, nuotykių nebūna, nes viską suplanuoji ir numatai. Kai viskas vyksta pagal planą, labai džiaugiesi.

– Koks esate vairuotojas?

– Labai atsargus, bet pripažįstu, kad kartais išsprūsta keiksmažodžių, ypač vairuojant Vilniuje. Dabar, kai radijo stotis mane atleido, vėl pajutau rytines eismo spūstis, iki tol gyvenau be jų. Bet didelių problemų nejaučiu, man keisčiau, kai vairuotojai nesupranta, kad yra eismo dalis ir ne jie vieni yra svarbiausi.

[[ge:lrytas:lrytas:29101276]]

Bet apskritai esu ramus vairuotojas, daug lemia ir vairuojamas automobilis. Prieš tai vairuodavau sedano tipo automobilius, kurie gerai rieda, jei yra galingesni, negali nepaspausti greičio paminos, ji tiesiog to prašosi. O dabar vairuoju visureigį, kuris yra tarsi dramblys, o dramblio juk labai nevarinėji.

– Ar palikus darbą radijo stotyje jums buvo keista vėl stovėti rytinėse ir vakarinėse spūstyse? Galbūt palikus eterį ir įsėdus į automobilį radijo net neįsijungiate ir važiuojate tyloje?

– Vis dar ieškau savo rytinio ritualo. Kartais plečiu vaikų akiratį automobilyje leisdamas muziką, o būna, kad dėl sportinio intereso pasiklausau ir radijo stočių. Kai vaikai supranta, kad per jas šnekamos nesąmonės, perjungiame kitą radijo stotį.

– Esate labai šnekus žmogus. Ar kelyje daug plepate su šeimos nariais?

– Anksčiau plepėdavome daugiau, žaisdavome žaidimus. Dabar vaikai paaugę, mergaitė artėja prie paauglystės, jai reikia daugiau laiko sau, turi savo grojaraščius, kurių klausosi automobilyje, sūnus taip pat mėgsta klausytis savo muzikos. Kai abiem muzikos klausytis atsibosta, prisijungia prie mūsų ir vėl bendraujame.

Kartais sugalvojame kokią nors istoriją, kurią visi pasakojame po žodį, dainuojame daineles. Kai vaikai buvo mažesni, būdavo sunkiau leistis į tolimas keliones, nes reikėdavo juos nuolat užimti, mat labai ribojame jų laiką prie telefonų, planšečių apskritai neduodavome. Ėjome sunkiu keliu, bet vaikams laikas su tėvais yra daug kokybiškesnis nei su telefonais ir planšetėmis. Tai atsiperka.

[[ge:lrytas:lrytas:29101271]]

– O kokios buvo jūsų paties vaikystės kelionės automobiliu su šeima?

– Mūsų šeimoje automobilis atsirado labai vėlai, paauglystė jau buvo gerai įsivažiavusi, taigi tų kelionių nelabai ir turėdavome. Dažniau jos būdavo autobusu kartu su močiute. Su ja kelionės būdavo visai kitokios nei su tėvais automobiliu.

Tėvas buvo nervingas vairuotojas, o kai jis nervingas, ir visa šeima įsitempusi. Su močiute kelionės būdavo smagesnės, nes ji buvo mėgėja pataupyti, avantiūristė.

Jei neturėdavo pinigų arba nenorėdavo pirkti bilietėlio, važiuodama autobusu apsimesdavo kurčiąja. Jei įlipdavo kontrolieriai, ji apsimesdavo, kad nei girdi, nei gali kalbėti, tik mojuodavo rankomis.

Ir aš turėdavau būti visos šitos apgaulės dalimi, taip pat negalėdavau šnekėti ir man reikėdavo apsimesti kurčiuoju. Man būdavo klaikiai baisu, kad taip darome, bet močiutė sakydavo, jog man reikia tik sėdėti ir vaidinti...

– Ar su savo vaikais keliaujate viešuoju transportu?

– Savaitgaliais mėgstame važinėti autobusais mieste, tai būna tarsi nuotykis. Ir vaikai dabar mokosi iš mokyklos grįžti viešuoju transportu.

– Kokia buvo pirmoji jūsų įsigyta mašina?

– Pirmąjį automobilį pirkau iš Airijoje užsidirbtų pinigų. Vykau ten užsidirbti mokslams, išbuvau metus, o grįžęs nutariau nusipirkti pirmąjį automobilį – sportišką „Opel Vectra“.

Atsimenu, jis turėjo 150 arklio galių benzininį variklį ir man to užteko, nes mašina gerai važiavo. Kai pradėjome draugauti su būsima žmona, atsirado „Toyota Yaris“, kurią padėjo įsigyti uošvis. Jai reikėjo moteriškos mažos mašinos.

Paskui dėl šeimos pagausėjimo pirkome „Toyota Corolla Verso“, nes reikėjo talpesnio automobilio. Dar vėliau įsigijau juodą sedaną „Citroën C5“, kuris man labai patiko. Jį pakeitė naujasis „Peugeot 508“, kuris buvo stebuklingai malonus automobilis ir jo iki dabar pasiilgstame.

[[ge:lrytas:lrytas:29072935]]

Pastarasis automobilis man kėlė daug gerų emocijų, ir vaikams jis labai patiko.

Galiausiai persėdau į trečios serijos BMW, vairavau jį metus, bet jis man nepatiko.

Dar ir dabar sulaukiu pykčio iš žmonių, kaip gali nepatikti BMW, bet man labai lengva buvo jo nemėgti. Kai du sykius prie Spaudos rūmų Vilniuje įklimpau pusnyse, buvau įsiutęs. Dabar vairuoju dyzelinį 2016 metų visureigį „Jeep Grand Cherokee“ ir esu labai laimingas.

[[ge:lrytas:lrytas:29072936]]

– Dabar vyksta kova prieš dyzelinius automobilius, valdžia nori, kad vairuotojai persėstų į elektromobilius. Jūs įsigijote automobilį su 3 litrų dyzeliniu varikliu. Ar dėl to nesulaukėte kritikos?

– Politikų kalbos man yra tarsi drambliukų svajonės. Man norėjosi mašinos, kuria galėčiau įveikti visus kelius, ji būtų patogi. Man reikalingi keturi varomieji ratai ir galia, taigi per daug nesvarsčiau. Jei dyzelinis automobilis tvarkingas, jis nėra labai taršus.

Norėjau visureigio, o ekonomiškų benzininių variklių jiems nelabai yra, reikėtų pilti tiek degalų, kiek į sunkvežimį. O štai įsigyti hibridinį automobilį man neapsimoka, nes būčiau stipriai permokėjęs. Jo taip ilgai neišturėsi, kad atsipirktų. Taigi buvau apskaičiavęs.

Be to, šeimoje yra dar vienas automobilis – žmona vairuoja benzininį „Volkswagen Up“, ir man patinka juo važinėti mieste. Tačiau vairuoti manąjį visureigį žmona vengia.

– Automobilius perkate turguje ar automobilių salone, o galbūt iš žmonių suradę automobilį skelbimuose?

– Patirčių buvo visokių, išskyrus tai, kad nevykau į Vokietiją ir neparvairavau.

Pirmas mašinas pirkome turguje – tiek aš, tiek žmona esame iš provincijos, tad mums atrodė, kad visi taip perka, todėl taip turime pirkti ir mes.

[[ge:lrytas:lrytas:29101280]]

„Toyota Corolla Verso“ pirkome iš žmogaus, gyvenusio Anykščiuose.

Esame visko patyrę pirkdami automobilius. Pardavėjai mums vis ko nors nepasakydavo, nutylėdavo, tu nepaklausei – tau nepasakė. Man tai labai nepatikdavo, todėl „Peugeot“ ir kitus automobilius pirkome automobilių salone. Į turgų važiuoti nebenorėčiau, o į skelbimus žvalgausi iš sportinio intereso.

– Gal žinomam žmogui Lietuvoje lengviau ir patikimiau pirkti automobilį? Jei apmaus, galėsite papasakoti visai Lietuvai.

– Tapau labiau žinomas, kai pradėjau dirbti radijuje. Bet manau, kad daugelis pardavėjų nori prakišti prekę ir nesvarbu, ar tu žinomas, ar ne.

Gudresni, apsukresni netgi pasinaudos faktu, kad esi žinomas, užliūliuos komplimentais, o tada gali praleisti svarbius dalykus ir tai tau pakiš koją. Todėl žinomam žmogui reikėtų akyliau apžiūrėti perkamą automobilį negu tam, kuris yra nežinomas.

– Ar jums kada nors buvo svarbus valstybinio numerio skaičių ir raidžių derinys? Dabar populiaru įsigyti vardinius numerius, gal ir jūs kada norėjote tokių?

– Nesuprantu šitos mados, man tai yra keista. Vardiniai numeriai sugadina visą automobilio dizainą, dėl kurio taip stengėsi inžinieriai ir dizaineriai.

Itin retu atveju gali pamatyti kokius nors įdomius automobilio numerius, už kuriuos verta mokėti didelius pinigus. Dažniausiai tai – tuštybių mugė, galimybė kai kuriems vairuotojams pasikelti savivertę, kam nors ką nors įrodyti.

Lrytas.lt

2023-11-12 16:32