Jau pusmetį specialistai suka galvą, kaip Molėtų rajone iškelti į 12 metrų nugrimzdusį ekskavatorių, kuris buvo naudojamas kelio Vilnius–Utena rekonstrukcijai.

Nugrimzdusio ekskavatoriaus nelikę nė žymės, nekyšo nė strėlė. Technikos savininkė bendrovė „Fegda“, remontuojanti kelio Vilnius–Utena atkarpą šalia nelaimės vietos, viešai apie tai neskelbė.

Tik kai ėmė sklisti kalbos, kelininkų įmonė patvirtino dar balandžio mėnesį įvykusį incidentą.

Specialistai dar negali tiksliai įvardyti nelaimės priežasčių, tačiau stebina, kad darbai buvo atliekami neišžvalgius vietovės.

[[ge:lrytas:lrytas:39358436]]

Darbuotojai nenukentėjo

Bendrovės „Fegda“ komunikacijos projektų vadovė Dovilė Gribulienė pasakojo, kad ekskavatorius netoli Molėtų nugrimzdo paruošiamųjų darbų metu kelio prieigose pelkingame grunte. Šalia incidento vietos – Luokesų ir Luokesaičio ežerai.

[[ge:lrytas:lrytas:39366187]][[ge:lrytas:lrytas:39342664]][[ge:lrytas:lrytas:39373934]]

Darbuotojai nenukentėjo, taršos požymių nenustatyta. Anot D.Gribulienės, teritorija aptverta ir nuolat stebima, kad būtų užtikrintas saugumas. Apie įvykį nedelsiant buvo pranešta policijai, Aplinkos apsaugos departamentui ir užsakovui bendrovei „Via Lietuva“, įvykis oficialiai užregistruotas.

Atliekant žvalgybą nelaimės vietoje buvo sumontuotas pontoninis plaustas.

Pasak įmonės atstovės, geologų atlikti matavimai rodo, kad technika nugrimzdo į maždaug 12 metrų gylį.

Pasak D.Gribulienės, šalia kelio pylimo pašalinus augaliją gruntas prarado stabilumą, nes po juo buvo termokarstinė dauba.

Sprendimas dar nepriimtas

Ši dauba susiformavo atsitraukiant ledynui, po sąnašomis liko palaidotų ledo luitų, kurie per laiką ištirpo, todėl susidarė ertmė, į kurią technika ir nugrimzdo.

Kol kas neaišku, koks bus tolesnis sprendimas dėl technikos, likusios po žeme.

„Aplinkybės šiuo metu dar tiriamos kartu su geotechnikos ir aplinkos apsaugos ekspertais.

Kartu su ekspertais vertiname galimus sprendimus dėl nugrimzdusio ekskavatoriaus likimo. Bus parinktas variantas, kuris užtikrins mažiausią poveikį aplinkai ir atitiks aplinkosaugos reikalavimus“, – teigė „Fegdos“ atstovė.

Ji pabrėžė, kad darbai vyksta įprastai, o eismui jokio pavojaus nėra: „Tokie atvejai yra lokalūs ir susiję tik su statybvietės darbais, jie neturi įtakos aplinkiniam kelių tinklui ar saugiam važiavimui.

Darbai ir eismas rekonstruojamame darbų ruože vyksta įprastai.“

[[ge:lrytas:lrytas:39383453]]

Pasigedo aplinkos tyrimų

Pelkių atkūrimo ir apsaugos fondo vadovas Nerijus Zableckis sakė negalįs komentuoti, kur nugrimzdo ekskavatorius – į termokarstinę įgriuvą ar pelkę.

Pelkėtumas toje kelio Vilnius–Utena atkarpoje itin didelis, pelkės gali būti labai gilios, nes susiformavusios buvusio ežero vietoje.

Tačiau N.Zableckis stebėjosi kitu dalyku – kodėl tokie rimti kelio rekonstrukcijos darbai atliekami be išsamių aplinkos tyrimų. „Jei tokių dalykų nepastebi, tai ką kalbėti apie aplinkosaugos priemones gyvūnams, varliagyviams, buveinėms“, – kalbėjo N.Zableckis.

Reikėtų išgręžti gręžinį

Lietuvos geologijos tarnybos vyriausioji specialistė Aldona Damušytė pasakojo, kad vienas būdingesnių Molėtų apylinkių reljefo, susiformavusio vėlyvuoju Nemuno ledynmečiu, elementų – rininės kilmės ežerai, dubakloniai ir kloniai.

Rinos – tai siauros, ilgos neigiamos reljefo formos. Jos susidarė tirpstant ledynui, kai ledo tirpsmo vanduo po ledo masyvu išgraužė tunelius, kuriais ir ištekėjo į ledyno pakraštį.

Šių tunelių dugnas, priklausomai nuo vandens dinamikos, poledyninio reljefo paviršių sudarančių nuogulų ir kitų veiksnių, dažnai būna labai nelygus, duburėtas.

„Kai kuriuose šių duburių vanduo tebetelkšo ir dabar, tad turime gausybę rininių ežerų“, – aiškino specialistė.

Tokie yra šalia nelaimės vietos esantys Luokesų, Kirneilio ežerai.

Kitais dubakloniais arba rinomis teka upės ir upeliai, pavyzdžiui, Kirneilė. O kai kurie kiti šių rinų fragmentai, kuriuose telkšojo nedideli ežerėliai, ilgainiui užaugo, susilygino su aplinkiniu reljefu.

Tas užaugimo procesas tęsėsi viso holoceno metu: iš pradžių ežerėlių dugne kaupėsi dumblas, vandeniu senkant ežeras pradėjo pelkėti. Dumblą palaipsniui užklojo durpės, o vėliau kai kur dar ir šiuolaikinių upelių atneštas smėlis.

„Kokios tai nuogulos, koks jų sluoksnio storis nelaimės vietoje, galima būtų pasakyti tik turint detalesnių tyrimų rezultatus išgręžus gręžinį ar atlikus geofizinius tyrimus. Tačiau toje vietoje detalūs tyrimai kartografavimo metu nebuvo atlikti“, – sakė A.Damušytė.

Ji spėjo, kad nelaimėlis ekskavatorius ir pateko į vieną iš tokių duburių.

Įspūdingi radiniai

Netoli nelaimės vietos tyvuliuojantis Luokesų ežeras prieš 25 metus nustebino ne tik Lietuvos, bet ir Europos archeologus.

2000-aisiais jame atrasta pirmoji ežero gyvenvietė. Tais metais sudarytas gyvenvietės planas, surasti pirmieji archeologiniai radiniai, nustatytas amžius – 800–400 metų prieš Kr.

Antrąją Luokesų ežero gyvenvietę archeologai aptiko 2001-ųjų rudenį.

Luokesų ežero gyvenviečių atradimas – išskirtinis Šiaurės Europoje, nes praplėtė bronzos ir ankstyvojo geležies amžiaus priešistorės interpretaciją.

Kodėl Luokesų ežere žmonės senovėje gyveno namuose ant vandens, specialistai dar neturi vieno atsakymo.

Gyvenviečių teritorijose tyrinėję po vandeniu rastas puodų šukes, virveles, polių fragmentus, kuriuos išsaugojo dumblas, archeologai jau gali papasakoti, kaip to laikotarpio žmonės gyveno.

Apie nelaimę prabilo tik ėmus sklisti kalboms – jau pusmetį neranda sprendimo, kaip iš jos išbristi Ekskavatorius nugrimzdo 12 metrų