Daugiau nei 500 kilometrų per valandą greičiu skriejantis traukinys pagal ankstesnius japonų planus turėjo pradėti kursuoti 2027-aisiais. Darbai vyksta, tačiau jų pabaiga nukelta jau iki 2038 metų.

Iš Tokijo pietuose esančios Šinagavos seniūnijos stoties kasdien išvyksta ir į ją atvyksta apie milijoną žmonių.

Stotis dirba kaip laikrodžio mechanizmas – kas minutę rieda artimojo ir tolimojo susisiekimo traukiniai, jungiantys Japonijos sostinę Tokiją su daugybe visos šalies didmiesčių.

Kartu čia statomas terminalas greičiausiam pasaulio traukiniui „Linear“, kuris važinės naudodamas magnetinę levitaciją.

[[ge:lrytas:lrytas:40112480]]

Po dabartiniais geležinkelių tinklo bėgiais 40 metrų gylyje „Central Japan Railway Company“ rekonstruoja stotį, kad būtų galima įrengti naujus peronus ir naują geležinkelio liniją.

Per 123 naktis statybininkai įrengė specialias plienines sijas, kurios stabilizuoja geležinkelio bėgius virš statybų duobės.

Kiekvieną kartą, kai traukiniai sustodavo, darbininkai įrengdavo dar dvylika metrų sijų.

Užmojai – stulbinantys

[[ge:lrytas:lrytas:39900392]][[ge:lrytas:lrytas:40071470]][[ge:lrytas:lrytas:40067090]]

„Linear“ turėtų reguliariai važinėti tarp Tokijo, Nagojos ir Osakos ir 438 kilometrų atstumą įveikti mažiau nei per 67 minutes.

Net 66 mln. žmonių turėtų vieni kitus pasiekti traukiniu per vienos valandos kelionę. Beveik tiek pat, kiek yra visoje Prancūzijoje.

Pagal pirminį planą traukinys turėjo pradėti kursuoti 2027 metais, tačiau darbai užtruko. Ir pabrango – nuo 9 trilijonų Japonijos jenų iki 10,5 trilijono (maždaug 60,7 mlrd. eurų).

Šalia statybvietės galima sutikti vyriausiąjį „Central Japan Railway Company“ magnetinės levitacijos technikos inžinierių Junichi Kitano. Visas profesinis šio japono gyvenimas susijęs su „Linear“.

1962 metais prasidėjo magnetinės levitacijos geležinkelio sistemos tyrimas.

Anuomet tai buvo tolima svajonėm, tačiau jau po 17 metų pirmasis traukinys pasiekė 500 km per valandą greitį, bet be įgulos.

„Nuo tada žinojome, kad projektas bus sėkmingas“, – sakė J.Kitano.

Jo komanda intensyviai dirba siekdama sumažinti „Linear“ energijos suvartojimą. Jis kol kas 3–4 kartus didesnis nei tradicinių traukinių. Tai daugiausia lemia didelis oro pasipriešinimas esant milžiniškam greičiui.

Pakyla nuo bėgių

Kad „Linear“ būtų galima važiuoti labai greitai, inžinieriai sukūrė sudėtingą sistemą. Traukinys iš pradžių rieda guminiais ratais. Jis važiuoja trasos ribose, kuriose elektros srovė sukurs magnetinius laukus. Be to, traukinyje dar įtaisytos niobio ir titano lydinio magnetinės ritės. Jos aušinamos skystuoju heliu iki minus 269 laipsnių temperatūros.

Tokiomis sąlygomis šis lydinys tampa superlaidininku, tad jis gali išlaikyti stiprius magnetinius laukus, kurie varo traukinį ir išlaiko jį ant bėgių.

Kai „Linear“ su niobio ir titano lydinio ritėmis rieda per trasą, elektros srovė susidaro kitose ritėse, kurios įmontuotos trasos ribose. Jos tampa elektromagnetais.

Didėjant greičiui susidaro tokia didelė jėga, kad daug tonų sveriantis traukinys, važiuodamas 150 km per valandą greičiu, stabiliai pakyla nuo žemės 10 centimetrų. Tada traukinys levituoja, jo nestabdo ratų ir bėgių trintis – tik oro pasipriešinimas.

Beje, į vakarus nuo Tokijo nuo 1997 metų galima matyti magnetinį levituojantį traukinį. Jamanašio prefektūroje buvo įrengta bandomoji trasa, kuri driekiasi pro parodų centrą.

Jausmą jo viduje veikiausiai galima palyginti su kelione lėktuvu. Jėgos, dėl kurių traukinys levituoja, jį švelniai siūbuoja visomis kryptimis.

[[ge:lrytas:lrytas:40105188]]

Ypatingas momentas, kai važiuojant 150 km per val. greičiu ratai pakyla nuo žemės.

Riedėjimo triukšmas nutyla, kai tik „Linear“ tampa levituojančiu, tačiau 500 km per val. greitį bandymų trasoje traukinys pasiekia tik kelių šimtų metrų ruože.

Baiminasi dėl gamtos

Tačiau yra ir šio projekto priešininkų. Jie kritikuoja ne techninius sprendimus, o maršruto kryptį.

Kad pasiektų didelį greitį, daugeliu tunelių traukinys turi važiuoti kuo tiesesne linija.

Kelias per kalną vingiuoja žemiau Ojo upės, kuri prasideda Šidzuokos prefektūroje daugiau kaip 2600 metrų aukštyje, ištakų.

Iš uolienų, kurias reikia iškasti devynių kilometrų tunelio atkarpai, būtų galima pastatyti beveik pusantro Cheopso piramidės dydžio statinį – skaičiuojama, kad jų bus apie 3,7 mln. kubinių metrų.

Tik kur jas dėti siaurame kalno slėnyje, kuriame nuolat vyksta žemės drebėjimai ir dažnai stipriai lyja?

Be to, Ojo upės aukštupyje auga UNESCO saugomas mišrusis miškas, kuriame yra retų rūšių augalų, žuvų ir paukščių.

Kai kurie jų sutinkami tik šioje vietovėje.

Tai – tikrai ne fantastika: papasakojo, kaip važiuos greičiausias pasaulio traukinys