Dviračio istorija prasidėjo 1817 m., kai vokiečių baronas Karlas von Draisas pristatė savo išradimą – „bėgimo mašiną“ (vok. Laufmaschine). Tai buvo medinis rėmas su dviem ratais, neturėjęs nei pedalų, nei grandinės – važiuotojas paprasčiausiai spyrėsi kojomis nuo žemės.
Nuo šio primityvaus prototipo iki XIX a. pabaigos saugaus dviračio su grandinine pavara, dviratis evoliucionavo. Jis suteikė laisvę judėti masėms, pakeitė miestų infrastruktūrą ir tapo viena populiariausių sporto bei laisvalaikio formų pasaulyje.
Greičiau nei „Ferrari“
Panevėžio dviračių entuziastams – išskirtinė dovana: turės galimybę pasivažinėti su pasaulio čempione
Kai galvojame apie greitį dviračiu, prieš akis iškyla stačiu kalnu skriejantis sportininkas. O kaip dėl 296,6 km/h greičio? Tai greitis, kuris lenkia daugelį greitkeliu lekiančių sportinių automobilių.
Šį sunkiai protu suvokiamą pasaulio rekordą 2018 m. JAV, Bonevilio druskos lygumose, pasiekė garsi dviratininkė Denise Mueller-Korenek. Žinoma, tam reikėjo ypatingų sąlygų: ji mynė specialiai sukonstruotą dviratį su milžiniška pavara. Dviratininkė važiavo tiesiai už lenktyninio automobilio sukurto specialaus oro skydo.
Susiję straipsniai
Šis skydas visiškai eliminavo vėjo pasipriešinimą, tačiau išlaikyti pusiausvyrą ir generuoti tokią galią minant pedalus tokiu greičiu reikia nežmoniškos drąsos ir fizinio pasirengimo.
Tobuliausias „variklis“ Žemėje – žmogus ant dviračio
Automobilių gamintojai investuoja milijardus, kad pagerintų variklių naudingumo koeficientą, tačiau jie vis dar stipriai pralaimi paprastam dviračiui. Moksliniai tyrimai rodo, kad dviratis yra efektyviausia transporto priemonė planetoje pagal sunaudojamos energijos ir nuvažiuoto atstumo santykį.
Žmogus, važiuojantis dviračiu, energetiškai yra efektyvesnis už bet kurį kitą gyvūną ar mašiną – įskaitant skrendantį paukštį ar modernų lėktuvą.
Tam pačiam atstumui įveikti dviratininkas sunaudoja maždaug tris kartus mažiau energijos nei eidamas pėsčiomis. Dviračio mechanizmas sugeba paversti net iki 99 proc. žmogaus raumenų jėgos į judėjimą pirmyn. Palyginimui, vidaus degimo variklių efektyvumas tesiekia apie 20–30 proc.
Ne veltui technologijų vizionierius Steve'as Jobsas kadaise pasakė garsiąją frazę: „Kompiuteris mūsų protui yra tai, kas dviratis mūsų kūnui“.
Dviračiui iš tikrųjų nereikia vairuotojo, kad jis važiuotų
Skamba kaip magija, tačiau dviratis turi įgimtą, stebėtinai stiprų savarankiško stabilumo mechanizmą. Jei paleistumėte dviratį riedėti nuo kalno be žmogaus, jis nenugrius iš karto, o kurį laiką sėkmingai važiuos pats koreguodamas savo trajektoriją.
Mokslininkai atskleidė, kad judėdamas maždaug 13 km/h ar didesniu greičiu, dviratis stabilizuoja save pats. Tai lemia itin sudėtinga dinamika. Besisukantys ratai sukuria giroskopinį efektą, o priekinės šakės dizainas ir pasvirimo kampas sukuria vadinamąjį „savivairavimo“ efektą. Kai dviratis pradeda svirti į vieną pusę, priekinis ratas automatiškai pasisuka į tą pačią pusę, taip sugrąžindamas transporto priemonei pusiausvyrą.
Dviratis iš esmės suprojektuotas taip, kad važiuotų tiesiai, o vairuotojas jam reikalingas tik tam, kad nurodytų kryptį ir įveiktų posūkius.