„Kai mane rado, gavau namus. Lauke, prie būdos. Turėjau būti namų sargas, bet vis netikau... Nelojau kada reikia, o kiekvieną atvykėlį vietoj pagąsdinimo norėdavau išbučiuot! Mano būdelėje nebuvo net šiaudų, todėl žiemą, o ypač naktį galvodavau: ar ši diena man buvo paskutinė? Ar dar sulauksiu ryto? Baisiai šalta...
Gaudavau valgyti kombikormą, vėliau- kai šeimininkė turbūt nebeturėjo ir jo, valgiau miltus. Net ir būdama be galo alkana, vištas laikiau savo geriausiomis draugėmis, kurios, kartais lesdavo iš mano bliūdelio. Kartais šitas jų įprotis man pasirodydavo visai nemandagus, tad įsinešdavau bliūdelius į savo būdą, juk nepaaiškinsi vištoms, kad pati vos galą su galu suduriu. Bet kur tau- tada vištelės įsitaisydavo kartu, mano būdoje.“- Toks galėtų būti jaunos, dar dviejų metų neturinčios, bigliukės Doros dienoraštis. Ir jis būtų tikras, nepagražintas.
Čia Dora ne tiek gyveno, kiek buvo laikoma: kaip radinys laukiantis savo gyvenimo. Deja, čia ji negavo nei meilės, nei jai reikalingos priežiūros, todėl tyliai pasislėpusi būdelėje pradėjo nykti...
Į Vilnių Dora atkeliavo traukiniu, ant savanorės Santos rankų, varstoma dešimčių pasibaisėjusių žvilgsnių, sunkiai paeinanti ir praradusi visą savo veislės grožį. Nors Dorai vos keli metai, nuo išsekimo ji elgiasi tarsi išvargusi senučiukė, plonytės kojelės sunkiai bepalaiko jos ir taip plunksnos lengvumo svorį, o akytės ašaroja, nesutvarkytos „išvirtusios ašarų liaukos“ padaro ne tik pačią Dorą, bet ir jos gyvenimą dar mažiau gražų...
Vienintelis mūsų noras, vėl grąžinti Dorą į gyvenimą ir pažadinti iš to nelaimingo sapno. Gal galime jai padėti kartu?
Jaunai bigliukei skubiai ir žūtbūt reikia išsamios veterinaro apžiūros, kraujo tyrimų, kad žinotume nuo ko pradėti, taip pat akyčių operacijos, kurios metu būtų „sutvarkyti“ iškritę vokai, itin kokybiško maisto išsekusiam organizmui atstatyti, o vėliau-skiepuko.
Dar vienas svarbus Doros prašymas: jai reikia šiltos striukytės arba megztuko žiemai, gal kas turite užsilikusį nuo savo augintinio ir galite paskolinti arba padovanoti? Būda nepakeitė Doros veislės ir neužgrūdino, tad praradusi tiek daug svorio, Dora dabar dreba ir šąla išvesta į lauką. Mielieji, už bet kokią pagalbą mes su Dora būsime be galo dėkingi. Žinome, kad nusimato nemažos išlaidos, galbūt net 300-500 Lt, bet net neabejojame, kad ji to verta. Tikim, kad taip galvojat ir Jūs...
Galėdami bent po truputį paaukoti Dorai, tą galite padaryti į „Naminukų” sąskaitą, mokėjimo paskirtyje nurodydami „Dora pasveik“:
VšĮ „Naminukai“
Kodas: 302712405
A/S: LT 55 7300 0101 3031 2940 (Swedbank)
O galėdami padovanoti megztuką, arba striukytę, skambinkite „Naminukams“ 8 648 30077.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
