Prieš Šv.Kalėdas apsižiūrėjau, kad reikėtų naujos žvakės. Nuėjau į „Iki“, apėjau ratelį – žvakių neradau. Radau pardavėją. „Oi, ponas jau nėra, visi klausia, bet jau pardavėm“, – kaip žirnius išbėrė. Kažkaip pasirodė keistoka – tokioje didelėje parduotuvėje, prieš šventes... Apėjau dar vieną ratą. Radau kitą pardavėją, paklausiau apie žvakes. „Ja vas nie ponimaju“, - atsakė. Žagtelėjęs iš nuostabos, paaiškinau rusiškai. Mostelėjo ranka – štai ten. O ten – apie trisdešimt rūšių žvakių.
Po švenčių „mikrobu“ važiavau į darbą. Ilgai ilgai laukiau. Kai pagaliau atvažiavo, paklausiau, kaip dažnai važinėja. „A mias, ponas, dzieną vabšče nevažyniejam“, – ir nurūkom su visu garsu paleistu „Russkoje radijo“, kuris vis kartojo – „Ja tia vykliučiu ...“.
Taigi apie knygos pirkimą.
Penkiolika metų „Lietuvos spauda“ kankino vietos gyventojus, įrengusi spaudos kioską ne toje gatvės pusėje: nesuprato, kad žmonės laikraščius perka rytą, todėl kioskas turi būti toje gatvės pusėje, kuria kryptimi rytą žmonės važiuoja iš miegamųjų rajonų į centrą. Tekdavo du kartus pereiti pilną mašinų gatvę, kad nusipirktum laikraštį. Galop susiprotėjo ir pastatė kioską kur reikia. Tačiau kokia kioskininkė ... Jau pusė metų tęsiu kiek galėdamas, kaip Špokas iš LTV: „Prašau, „Lietuvos rytąąąą“, „Respublikąąą“. Vis tiek kiekvieną rytą paklausia: „Na ruskom?“.
Taigi šeštadienį pirkau „Lietuvos rytąąąąą“ su knyga. Suglumusi kioskininkė pasitiesė prieš save laikraštį, ilgai vartė, ir, radusi žurnalą „TV antena“, paklausė “Ėta?“.
Prašau patarimo: kokią kalbą man, gyvenančiam Lietuvos sostinėje Vilniuje, Fabijoniškėse, dabar perspektyviau mokytis: turkų, rumunų, mandarinų, totorių – mongolų ar suachili?