Bet niekad nebūsiu apkaltintas tuo, kad dėl manęs žuvo gyvūnas tik dėl to, kad jis buvo gražus. Nenešiosiu ir niekam nedovanosiu kailio ar odos nuo gyvūno, kuris buvo nugalabytas vien dėl jo grožio.
Labai daug gyvūnų yra auginami ar medžiojami vien dėl grožio ar mados. Žmonės jų mėsos nevalgo, suka galvas ką daryti su jų lavonais, utilizuoja.
Šios dienos dienraštyje „Lietuvos rytas“ išvydau nušauto vilko fotonuotrauką, kurioje išdidžiai pozuoja medžiotojas, apdėjęs savo „laimikį“ eglės šakelėmis. Kam tos šakelės? Ar dėl to, kad eglės šakos yra laidotuvių simbolis, ar dėl to, kad reikia atsiprašyti Motinos Gamtos už jai padarytą žalą? O gal dėl to, kad visas šitas pramogos scenarijus būtų kažkaip „pateisinamas“ ir medžiotojas liktų „išteisintas“? Manau, kad yra taip - padarai nusižengimą, „pasislepi“ po eglės šakelėmis ir tau iškart „atleidžiama“.
Medžiotojas cituojamas, kad jam reikėjo trofėjų: vilko kailio ir kaukolės. Vilko mėsos, regis, ne. Nesuprantu kam jam to reikia. Bet suprantu, kad Lietuvos vilkų populiacija ryškiai mažėja, jie gali išnykti.
Sakote, tegul nyksta. Nebereikės jų bijoti, kai eisime į mišką grybauti ar uogauti. O ar iš tikrųjų yra ko bijoti? Ar kažkas tikrai kada buvo vilko užpultas? Šis mitas nieko nesiskiria nuo kito – šikšnosparnių įsivėlimas į žmogaus, dažniausiai moters, plaukus.
Vilkas visada buvo garbingas ir stiprus gyvūnas mūsų tautosakoje. Jį sapnavo Gediminas. Mūsų karinių pajėgų daliniai pasivadino šio gyvūno vardu. Lietuvoje yra labai daug vietovardžių susijusių su žodžiu „vilkas“. Kodėl mes taip negarbingai su jais elgiamės?
Lietuvos medžiotojams vilkas – pats garbingiausias „laimikis“. Kaip galima šį, ar bet kokį kitą laukinį žvėrį vadinti „laimikiu“, kai medžioklės metu miškas yra šukuojamas varovų? Čia jokios laimės nėra nei medžiotojui, nei žvėriui. Visiškai skirtingas ir „garbingesnis“ medžioklės būdas yra tykojimas. Tada laimė gali nusišypsoti vienam ar kitam. Kažkas dvikovą tikrai laimės. Tada gal ir bus kuo didžiuotis.
Labai didelė dalis mūsų Seimo narių, politikų, valdininkų yra medžiotojai. Dauguma jų yra už medžioklę su varovais. Jiems taip lengviau užsiimti savo hobiu ir pramogomis. Tokioje medžioklėje, šansai, kad per trumpą laiką medžiotojai turės laimikį yra ypatingai geri. Jiems, berods, taip reikia, nes jie turi mažai laiko.
Tokios medžioklės nereikia laikyti garbinga ir ja didžiuotis. Medžioklė su varovais yra jau seniai atgyvenęs maisto ieškojimo būdas, vargšų žmonių (neturinčių ko valgyti, ar neturinčių laiko) užsiėmimas. Bet tokia medžioklę ko gero dar ilgai bus įteisinta Lietuvoje.
Pačių medžiotojų skelbiama, kad vilkų skaičius siekia 300. Nevyriausybinių gamtos apsaugos organizacijų atstovai, kurie abejoja suvestinės pateiktais skaičiais, neprileidžiami prie kai kurių domenų. Gali būti dėl to, kad iš tikrųjų vilkų nėra 300, o gal liko vos 100. O dar leistina dalį jų „iššukuoti“ iš mūsų miškų.
Tikrai nėra kuo didžiuotis prisidėjus prie vilkų naikinimo, ypač naudojant medžioklės su varovais būdą. Reikėtų gėdytis. Arba valgyti vilkieną.