Valstybės saugumo politika išlieka ypatinga užsienio politikos dalis - savotiška kitų politikos krypčių sąlyga ir pamatas, bet ji turi būti suprantama daug plačiau ir apima ne tik valstybių diplomatinę gynybą nuo išorės grėsmių, bet ir visus kitus įmanomus kuo palankiausių sąlygų valstybių ir jų piliečių gyvenimo kūrimo aspektus.
Kiekvienas pastebime ir netgi patiriame išaugusį valstybių tarpusavio priklausomybės laipsnį, kai įvykiai ar procesai vienoje valstybėje daro poveikį mūsų valstybės gyvenimui. Todėl suintensyvėję tarptautiniai ryšiai, komunikacijos ir transporto priemonių tobulėjimas, milžiniškos tarptautinės prekybos apimtys, laisvas žmonių judėjimas reiškia, kad tarp suverenių valstybių susiklosto tokie santykiai, jog kiekvienos iš jų nacionalinių interesų patenkinimas tampa sunkiai įmanomas arba iš viso nebeįmanomas be tarpusavio bendradarbiavimo.
Dėl minėtų priežasčių Lietuvai labai svarbūs procesai, vykstantys kaimyninėse šalyse, nes jie galintys daugiausia daryti įtaką mūsų šaliai. Kartu turime būti aktyvūs ES, kurios nare esame ir daug mūsų valstybės piliečių ten dirba, nes vienas pagrindinių Užsienio reikalų ministerijos uždavinių turėtų būti ginti Lietuvos Respublikos, jos juridinių ir fizinių asmenų teises ir teisėtus interesus užsienyje.
Esame NATO ir kitų tarptautinių organizacijų nariais ir turime įvairiausių įsipareigojimų, veiklų, kurios visos atrodo svarbios. Aišku, būtų šaunu jeigu visose užsienio politikos sferose galėtume tinkamai veikti, bet tai neįmanoma, nes Lietuvos jėgos ribotos. Todėl būtina jas naudoti taupiai, koncentruoti jas strateginėmis kryptimis.
Tai mūsų politikai bando daryti, bet nelabai pavyksta, nes sunku apibūdinti Lietuvos užsienio politikos kryptis, ar atrasti aiškią ir visiems suprantamą liniją. Susidaro įspūdis, kad mūsų valdžia pati painiojasi ir nežino, ko ji siekia savo užsienio politika.
Demokratinėje valstybėje visuomenės nuomonė daro įtaką politikams, o šie atitinkamai reaguoja, todėl, mano nuomone, užsienio politikos strategai turėtų labiau atsižvelgti į Tautos nuomonę, jos interesus. Lietuva turi skirti prioritetą Rytų politikai, tapti ES Rytų politikos eksperte. Tai labai sunkus, bet svarbus uždavinys. Jo sėkmingas sprendimas leistų būti svarbesniais ES, todėl mes galėtume sėkmingiau ginti savo nacionalinius interesus ES.
Taip pat labiau atsivertų rinkos Rytuose ir abipusis, įvairiapusiškesnis bendradarbiavimas su Ukraina, Moldova, Baltarusija suteiktų naudos ne tik minėtoms valstybėms, bet ir Lietuvai. Lietuvai taip pat gyvybiškai svarbi sėkminga narystė ES, todėl tai turėtų būti kitas prioritetas.
JAV taip pat yra svarbus partneris ir Lietuvos interesas yra palaikyti jos įtaką sprendžiant Europos klausimus, nepaisant Rusijos ir didžiųjų ES valstybių prieštaravimų, kurios siekia sumažinti šią įtaką, o galbūt ir visai išstumti JAV iš Europos.
Nors šis interesas svarbus, bet jėgas šiame fronte reikia mažinti perkeliant jas į Rytus. Kartu derinti JAV ir ES politiką Rytuose, kad ji būtų sėkmingesnė. Šiuo atveju Lietuvai reikia veikti kaip ekspertei, o ne kaip didžiajai valstybei. Kova su terorizmu ir kiti pasaulinės reikšmės siekiai, kurie mažai susiję su mūsų prioritetais ir kuriuose tik simboliškai galime sudalyvauti, todėl ir išteklius tam reikia skirti simbolinius.
Lietuvos Rytų politika yra platus veiklos baras. Todėl ją galima suskirstyti į dalis: Užkaukazė, Vidurinė Azija, Baltarusija, Ukraina, Moldova ir Rusija.
Vidurinė Azija Lietuvai per toli. Mus ten gali dominti tik energetiniai ištekliai. Užkaukazė mus turėtų dominti labiau, nes tai alternatyvus naftos ir gamtinių dujų šaltinis. Tai panašu į Būtingės terminalą, kurį daugelis kritikavo ir sakė, jog nėra alternatyvos Rusijos naftai, o dabar akivaizdžiai matome, kad galime išsiversti ir be jos.
Šios šalys nori eiti į Vakarus, jos artimesnės, vakarietiškesnės, todėl su jomis galima užmegzti abipusiai naudingą dialogą.
Su Baltarusija lietuviai gyveno vienoje valstybėje daug daugiau negu atskirai, todėl esame gerai pažįstami ir vieni kitiems reikalingi. Lietuviai turi būti solidarūs su baltarusių tauta ir jiems padėti. Šiuo metu Baltarusiją valdo A.Lukašenka. Nors mums jis nepatinka, bet gerbkime kaimynų pasirinkimą. Mano nuomone, Baltarusija turi atsiverti pasauliui ir pasukti Europos kryptimi, jeigu nenori tapti eiline Rusijos gubernija.
Lietuva galėtų būti patikima draugė šiame kelyje. Ukraina galėtų būti stipresnė, jeigu ji tvirtai pasuktų Vakarų kryptimi. Jos draugystė su Lietuva ją dar sustiprintų, tada net ir Vakarų politikai nevažiuotų kalbėtis į Maskvą spręsdami su Ukraina susijusius klausimus.
Moldova atsilikusi ir nepastebima Europos valstybė. Jai būtų labai naudinga prisijungti prie Ukrainos, Lietuvos ir Lenkijos bloko. Turėdama tokius partnerius ji neišvengiamai turėtų pasitemti, o ilgalaikei perspektyvoje ir išeiti iš sąstingio.
Atsižvelgdamas į išvardytas aplinkybes, manau, kad reikėtų steigti organizaciją, į kurią įeitų Lietuva, Baltarusija, Ukraina, Moldova, Gruzija ir galbūt kitos valstybės. Šių valstybių tikslai būtų alternatyvių energetinių išteklių sprendimas, europinių vertybių ir ekonomikų vystimas ir integracija. Savo straipsniu noriu pasidalinti nuomone su skaitytojais, nes manau, kad demokratinei visuomenei yra svarbios ir vertos diskusijų valstybės užsienio politikos kryptys.