Emigracija yra nesustabdomas bei nevaldomas procesas, lygiai taip kaip reemigracija. Tiek vienas tiek kitas gali būti paskatinti vienokių ar kitokių veiksnių. Klaidinga yra sakyti, kad emigrantai yra Tėvynės išdavikai, lygiai taip pat klaidinga sakyti, kad grįžusieji namo yra perbėgeliai.
Lietuvos ekonomika kyla žaibišku greičiu, dar po penkerių metų Lietuva bus dar tvirtesnė, saugesnė, patrauklesnė bei ekonomiškai stipresnė. Jau dabar atsiranda užsienin gyventi išvykusių žmonių, kurie galvoja apie gryžimą Tėvynėn. Priežasčių yra visokių: vieni pavargo, kiti neprisitaikė, treti susitaupė pakankamai pinigų būstui, ketvirti mato atsiveriančias galimybes Lietuvoje ir galvoja apie nuosavą verslą, penkti jaučia, kad jau dabar Lietuvoje gali lygiai taip pat gerai gyventi.
Taip pat yra šeimos aspektas, giminių, draugų. Kiti pasiilgo lietuviškos gamtos, lietuviško gyvenimo būdo, ilgų vakarų prie laužo. Grįžimo priežastis galėčiau vardinti ir vardinti ir jų tikrai daug. Kiekvienas lietuvis užsienyje, vis pagalvoja, ar jam vertėtų gryžti į Lietuvą.
Tačiau tai kol kas palikime nuošalyje ir norėčiau pasamprotauti apie tokio gausaus lietuvių išvykimo iš Lietuvos priežastis bei pasekmes Lietuvai. Pagrindinė išvykimo priežastis – materialinė gerovė. Niekas net neabejoja, kad žmonės išvažiavo dėl pinigų trūkumo, vienokia ar kitokia išraiška. Iš čia ir naujosios emigracijos pavadinimas – ekonominė.
Negalime kaltinti žmonių, kurie gyvendami žemiau skurdo ribos nutarė laikinai išvykti į svečias šalis. Lygiai taip pat negalime kaltinti jaunimo, kad jie turi troškimus,svajones, yra užsibrėžę gyvenime tikslus, nori pamatyti pasaulį, susipažinti su kitom kultūrom, išmokti kažką naują. Tik pamatęs kaip gyvena kiti gali suprasti kaip ištikrųjų yra Lietuvoje. Gali įžvelgti šalies bei žmonių trūkumus bei privalumus.
Pabandykite prisiminti Lietuvą prieš šešerius septynerius metus. Beveik dvidešimt procentų darbingo amžiaus žmonių – bedarbiai. Didelis nusikalstamumas, valdininkai – dievai, kurioziniai skelbimai „Įmonė ieško valytojos su aukštuoju išsilavinimu“, atlyginimai itin žemi, didelė dalis mokama vokelyje. Šalis - depresijoje. Žmonės susirūpinę, beveik nesišypso, vaikšto nuleidę akis.
Ar ne taip buvo? Atsitiko taip kaip ir turėjo atsitikti, dalis žmonių išvažiavo į užsienį dirbti, tie kurie liko, užpildė atsiradusias laisvas darbo vietas. Jau ir pagyvenę žmonės vertinami. Šalis atsikratė didelės bedarbio pašalpų mokėjimo naštos. Išvažiavusieji siunčia pinigus į Lietuvą, savo skurstantiems giminaičiams padėti. Dalis šių pinigų atsiranda valstybės ižde, kaip PVM bei kiti mokesčiai.
Didžioji dauguma lietuvių užsienyje yra darbštūs bei atsakingi žmonės. Jie neužsisėdi dirbdami juodadarbiais „už minimumą“. Tie, kurie turi išsilavinimą stengiasi įsidarbinti savo srityje, tie kurie neturi - mokosi kalbos, ieško geresnių darbų – tobulėja. Tai nėra vienetinės sėkmės istorijos.
Mano akimis, užsienyje gyvenantys lietuviai yra lygiai tiek pat svarbus Lietuvai. Emigracija nėra tautos tragedija. Tragedija – bus tada, kada nutrūks ryšys su išeivija. Net neabejoju, didžioji naujos išeivijos kartos lietuvių sugrįš į tėvynę. Kada tai įvyks, priklausys tik nuo visų mūsų tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Kol kas informacija apie Lietuvą, kurią dauguma išeivių gauna, - yra iš lūpų į lūpas.
Išeivija nereikalauja – išeivija atkreipia dėmesį į ateities grėsmes. Nei pilietybė, nei kalba nėra patogumas – tai būtinybė išlikti tokiais, kokiais deklaruojame norą išlikti – lietuviais Lietuvoje.