Pirmą kartą rašau kreipimąsi, kuris, deja, nebus linksmas. Jis skirtas ką tik pasibaigusiems savivaldybės rinkimams, bet ne išrinktiems politikams aptarti, o juos rinkusius (atsiprašau „nerinkusius“) sugėdinti.
Sužinojęs rinkimų rezultatus, likau šokiruotas. Išvydau tai, ko net košmare negalėjau susapnuoti. Kaip ir dauguma, pradėjau aptarinėti rezultatus su draugais, kolegomis, pažįstamais ar šiaip tą dieną sutiktais žmonėmis. Stebėtina, dauguma taip pat šokiruoti, kaip ir aš. Bet tada kyla klausimas - jeigu visi nustebę, tai iš kur tokie rezultatai? O atsakyti galima kitu klausimu: “O ar pats balsavai”? Asmeniškai galiu didžiuotis - taip. Bet dauguma mano pašnekovų... Va tau ir atsakymas. Gėda.
Į daugumą klausimų “kodėl” atsakymai vienodi - aš nusivylęs valdžia, mano vieno balsas nieko nepakeis ir pan. Bet valdžia esame mes – rinkėjai. Tai mes esame valdžia, kuri sprendžia, kas turi mums – rinkėjams – atstovauti.
Taip, aš galiu pasakyti, kad esu valdžia nusivylęs. O kaip išrinktieji mums atstovauja, čia jau kitas klausimas. Sakot, vieno balsas nieko nelemia? O ką pasakysit apie tai, kad jūsų neišgirsti balsai sudaro beveik šešiasdešimt procentų visų balsų. Vis dar manote, kad jie nieko nelemia? Tiek „nelemiančių vienetų“ galėjo išrinkti didžiąją dalį mūsų atstovų valdžioje. Pagalvokite...
Gėda. Nors aš asmeniškai didžiuojuosi būdamas vilniečiu, bet šiandien man gėda. Ir nieko dabar nebepadarysi. Turim, ką išrinkom. Turim, ką visai neseniai visi vilniečiai, atsiprašau, visa Lietuva, vieningai piketuodami nušalino. Ir turėsim dar ketverius metus...
O kas toliau? Kas bus vėliau, kai būsime vėl nepatenkinti? Sakysime, kad ne mes šitą valdžią rinkome? Kad mes nekalti? Kad aplinka kalta, kuri atėjo į rinkimus. Ne, tai mes būsime kalti, nors aš ramia sąžine galėsiu sakyti: aš rinkau valdžią, bet valdžioje bus ne tie, už kuriuos balsavau. Reikia galvoti prieš, o ne piketuoti po laiko.
Taip pat galima diskutuoti apie žmones, atėjusius į rinkimus. Bet čia jau kita kalba, kaip žmonės tiki tuo, kas rašoma laikraščiuose, kainuojančiuose ne daugiau penkiasdešimties centų, ar tiki žmonių skelbiamomis kalbomis apie tvarką ir teisingumą, nors anksčiau išsakytų pažadų jie nesilaikė. Bet atėjusiems balsuoti rinkėjams bent jau reikia pasakyti “ačiū” už nuomonę, kurią jiems, galima pripažinti, įpiršo pagirtinai. Galiu tik pareikšti savo apgailestavimą, kad žmonės tiki tuo, kas skamba kaip maldos, pritaria viskam, kas menkina kito darbą, nors apie tai ničnieko nenutuokia.