Keista, tačiau gyvenant Vokietijoje nei viena, nei kita kraštutinybė nebūtų suprasta, iš jos puse lūpų, ko gero, tyčiotųsi visa vietinė bendruomenė. Nesiimu spręsti ar Vokietijos lietuviai vienodesni, tačiau faktas, jog čia yra laikoma blogu tonu pernelyg afišuoti savo meilę Tėvynei, pabrėžtinai neigti visa tai, kas vokiška, ir bandyti įvedinėti čia savo įstatymus. Tokie dažniausiai atidirba vieną sezoną, išvažiuoja į Lietuvą pailsėti ir... Jų niekas atgal nevaro, bet ir pasilikti nekviečia. Nebent – akivaizdūs, savanaudiški ekonominiai interesai (o juk kažkada, dar būdami ne ES, taip didžiavomės, jog į mus žiūri kaip į pigią darbo jėgą).
Lygiai taip pat nėra suprantami ir tautiečiai, kurie pernelyg uoliai ir stropiai bando integruotis į vietinį gyvenimą – ir ne todėl, kad lietuviams jis nepatiktų, tačiau priežastis panaši kaip ir pirmu atveju: nenatūraliai, artistiškai „linkstantį“ į kurią nors pusę tautietį galima atpažinti jau per pirmą bendruomenės susitikimą. Tokie savo lietuviškus vardus pasikeičia į vokiškus ir tuo didžiuojasi, tokie padarytų bet ką, kad tik gautų raudonos spalvos pasą su auksiniu ereliu, o suklestėjimo viršūne laikoma įsidarbinti kokios nors stambios įmonės (tarkim, „Siemens“ ar „MAN“) melsva apykakle bei prasiskolinti ateinantiems keliolikai metų, besistatant kur nors namą priemiesčiuose.
Niurnberge yra vos viena rusiška parduotuvė, kurioje yra tikrai lietuviško alaus, ledų, prieskonių, šaldytų jūros produktų, padažų ar saldumynų. Beje, pasirinkimas tarp rūšių minimalus. Žinoma, dar yra ir kiti regiono (bet ne lietuviški) produktai, kurie neretai esti tik bandymas pamėgdžioti lietuvišką maistą, tačiau nepasakyčiau, jog lietuviams tai būtų labai aktualu.
Žinoma, statistiškai Niurnberge yra vos daugiau nei du šimtai lietuvių, tačiau tvirtai galiu pasakyti vieną – kol kas dar nei bendruomenėje, nei kur nors kitur neteko sutikti tokių stereotipinių personažų. Vienintelė išimtis – mergina iš provincijos, ištekanti už vokiečio ir besidžiaugianti vokišku gyvenimo būdu bei net nesistengianti išlaikyti savo lietuvišką identitetą (nesilanko bendruomenės susirinkimuose, žada atsisakyti Lietuvos pilietybės vardan vokiškos, naujiems draugams prisistato pseudonimu, o kalbant lietuviškai paprašo bendrauti vokiškai, nes, pasirodo, „taip lengviau ir greičiau bei suprantamiau“).
Aš pats asmeniškai laikausi irgi maždaug per vidurį – besisvečiuodamas Tėvynėje prisikroviau tipiško lietuviško maisto ir suvenyrų vežimėlį kone už 400 litų (sunkiausias mano gyvenime stumtas prekių vežimėlis), tačiau beveik mėnesį ir besisvečiuojančius tautiečius vaišinau „Trejom Devyneriom“, ir prie arbatos laužiau šakotį, ir žiūrėjau lietuviškus filmus ar klausiau lietuviškos muzikos bei stalas buvo lietuviška spauda nukrautas.
Kita vertus, vokiškai švenčiu vokiškas šventes, korespondenciją draugams lietuviams apipavidalinu vokišku stiliumi, galų gale naujiems pažįstamiems prisistatau ne „Augustas Didžgalvis“, o tiesiog August. Juk taip lengviau, tiesa? Kam rengti šou, verčiant aplinkinius ne tik ištarinėti, tačiau ir būtinai įsiminti Tavo pavardę? Kas norės, pažiūrės vizitinėje kortelėje. Todėl save laikau sveiku nacionalistu, o ne šovinistu, mintyse viską skaičiuotuvo spartumu perskaičiuojančiu į litus ar besikeikiančiu, kad sekmadienį mieste uždaryta viskas, išskyrus kavines ir viešąjį transportą bei bažnyčias (juk Lietuvoje prekybos centrai dirba nuo aštuntos ryto iki dvylikos vakaro!).
Taigi prie vieno ar kito poliaus dažniausiai spėriai šuoliuoja labiau provincijos ar tiesiog labai jau vieniši žmonės – juk kaip tapti vertingesniu kitų akyse, jei ne rodant kaip Tu „adekvačiai“ priimi emigracijos pokyčius. Dauguma į tai nekreipia dėmesio ir toks žmogus supranta beprasmybę pabrėžtinai pasirodyti „didžiuoju kosmopolitu“ arba „didžiuoju patriotu“. O gal tiesiog dar nesutikau daugybės tų stereotipinių, aplinkinių pašaipas keliančių ar tiesiog mėgstančių atkreipti į save dėmesį tautiečių? Laimei.