Tai tik dalis švietimo problemų, apie kurias prabilta viešai, bent jau šalies žiniasklaidoje.
Balandžio 4-ąją susidomėjusi klausiausi „Žinių radijo” laidos „Kad valdžia tarnautų žmogui”. Tačiau teko nusivilti, kad mokinio ir mokytojo tarpusavio santykiai vėl buvo analizuojami vienpusiškai.
Diskusijoje dalyvavo tik vienos suinteresuotos pusės – mokinio – atstovai: Vaiko teisių apsaugos kontrolierė R.Šalaševičiūtė, du jos patarėjai bei mokinių parlamento valdybos pirmininkas Laurynas Skendelis. Mokytojams neatstovavo nei profsąjungos, nei asociacijos, nei pavieniai pedagogai, nes, paprasčiausiai, nebuvo pakviesti.
Vienintelis žmogus, mėginęs užstoti mokytoją, buvo laidos vedėjas R.Musnickas. Tiesa, vaiko teisių apsaugos kontrolierė R.Šalaševičiūtė akcentavo, kad jos patarėjas Egidijus Meilus – buvęs istorijos mokytojas. Tačiau viena yra būti ,,buvusiu” ir visai kita – būti „esančiu”, t.y. tebedirbančiu šį darbą.
Neneigiu, kad diskusijoje nuskambėjo ir teisingų minčių, tačiau vis tik, esant vienos pusės persvarai, kamuolys buvo mušamas į vienus vartus. Nors kiek švelniau, tačiau dėl visų problemų – neobjektyvumo, irzlumo, nekompetentingumo ir kt. nuodėmių – vėl buvo kaltinamas mokytojas.
Taigi laida, užuot padėjusi visuomenei suvokti pedagogo darbo peripetijas, vėl jį pasodino į teisiamųjų suolą, netgi nesuteikdama teisės ir galimybės apsiginti. Toks neprofesionalus klausimo sprendimas grubiai pažeidžia ne tik mokytojų teises, bet apskritai visus demokratijos principus. Mokytojas ištraukiamas iš konteksto kaip vienintelis blogio šaltinis, nors jis tėra viena sudėtinių švietimo sistemos grandžių, ir , deja, ne pati blogiausia.
Dalinai sutinku su diskusijoje nuskambėjusiu teiginiu, jog visi vaikai geri, blogi yra tik mokiniai. Tačiau eilinį kartą vaiko teisių apsaugos tarnybos pareigūnai akcentavo tik hiperaktyviųjų ir kitas problemas turinčių moksleivių teises. Bet klasėje šalia kelių probleminių vaikų sėdi dvigubai daugiau norinčių mokytis ir normaliai besielgiančių mokinių. Kodėl niekas nekalba apie tai, kad problemiškam vaikui sugebėjus dezorganizuoti pamoką nukenčia gerųjų mokinių teisės ir interesai?
Ar kas pasidomėjo, kokios pagalbos reikia pedagogui, visos klasės akivaizdoje patyrusiam psichologinį ar net fizinį hiperaktyvaus mokinio smurtą?
Dažniausiai vietoje pagalbos jis sulaukia administracijos, švietimo skyriaus, vaiko teisių ir kitų tarnybų kaltinimų. Suvokęs savo poelgio sudėtingumą ir norėdamas išvengti atsakomybės, „didvyris”, mokinio kailyje, pasinaudoja sparnuotu posakiu „geriausia gynyba yra puolimas”, taip mokinys su mokytoju pasikeičia vietomis ir terorizuojamas mokytojas tampa kaltininku, o „didvyris” – nuskriaustuoju. Tokiu būdu, esant dabartiniam institucijų požiūriui, „iškovojamas” hiperaktyvaus mokinio autoritetas bendraamžių tarpe. O mokytojas… Kažkodėl apie tai vengiama viešai kalbėti.
Nei mokykla, nei mokytojai niekada neatsisakė ne tik problemiškam vaikui, bet ir jo šeimai teikti pedagoginę psichologinę, o neretai ir materialią pagalbą. Aišku, tai minimalu, nes, įvedus moksleivio krepšelį, daugybė mokyklų taupymo tikslu atsisakė psichologų pagalbos. Katastrofiškai dažnėjant patyčioms, nusikalstamumui, didėjant žalingų įpročių pavojui juokingai skamba, jog visoje valstybėje tėra tik 100 soc. pedagogų etatų.
Vaiko teisių apsaugos kontrolierė R.Šalaševičiūtė kaltina mokyklas tuo, jog vaikai nežino savo pareigų, nes jos nekabo mokyklų stenduose, visiems matomose vietose. Tai tik viena medalio pusė, nes į tai, kas kabo mokyklų stenduose, moksleiviai reaguoja ne kaip į Teisės aktus, o kaip į mokyklos administracijos arba mokytojų išgalvojimus. Daug didesnis efektas būtų, jeigu ir vaikų, ir jų tėvų bei globėjų pareigas visos tarnybos, padedamos žiniasklaidos, dažniau deklaruotų visuomenei, o tuo tarpu viešai deklaruojamos tik teisės.
E.Meilus pabrėžė, kad mokytojo ir mokinio santykiai mokykloje pagrįsti prievarta. Drįstu pareikšti, kad bet koks žinių vertinimas pažymiais, įskaitomis ar kitais sutartiniais ženklais gimdo prievartą: nori gersnio įvertinimo, privalai išmokti daugiau. Bet kokia pareiga jau ir yra prievarta, nes tai - ne noras, o PAREIGA, kurios pamatas yra žodis „PRIVALAU” arba „REIKIA”. Įdomu, kaip p.Egidijus filosofiškai išspręstų šią lygtį…
Diskutuojant apie drausmės vertinimą, laidos vedėjas R.Musnickas prisiminė sovietinio laikotarpio tradiciją, kai blogą elgesio pažymį turintys mokiniai nebuvo priimami į aukštąją mokyklą.
Aš siūlyčiau, kad Brandos atestate atsispindėtų pretendento lankomumas 11 ir 12 klasėse (kiek pamokų yra praleista be priežasties). Tai, mano manymu, iliustruotų jo mokymosi motyvaciją ir pareigingumą bei galėtų bent dalinai lemti stojančiojo reitingą. Tokiu būdu mažiau motyvuotų jaunuolių mokymasis baigiamosiose klasėse įgautų kitokią prasmę.
Labai gerai, kad švietimo problemoms vis daugiau dėmesio skiria ne tik profesinė, bet ir visuomeninė spauda, radijas, televizija. Tačiau būtina suvokti, kad ir mokinys, ir jo tėvai arba globėjai, ir mokytojas yra vienos nedalomos sistemos dalys; panašiai kaip nuoseklaus jungimo elektros grandinėje, pašalinus vieną grandį nustoja veikti visa grandinė. Kaip lemputė gauna maitinimą iš elektrinės, taip švietimo sistemą turi maitinti ir jai pagalbą teikti Seimas, Vyriausybė, ŠMM ir kitos aukščiau esančios organizacijos bei tarnybos. Tuo tarpu mokytojas šiandien tapo „iešmininku”, ant kurio sumetami visi sistemos trūkumai.
J.Volosevičienė yra Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos pirmininkė.