Dabar jau matome kokius pavojus valstybei kelia iškreipta gerovės problema. Tie, kurie fiziškai kovojo už laisvę, jau senai žuvo(mes net paminklo jiems nepastatėme), tie ,kurie mūsų laisvės priešaušryje vadovavosi vien idealistiniais siekiais, atsidūrė šalikelėje tuščiomis kišenėmis. Dabar didžiausią galią ir garbę turi tie, kurie į pirmą vietą statė savo gerovę.
Jie nežuvo ,nes tautos gyvastį palaikė pirmieji- idealistai. Dabar norima viską užmiršti ir primesti tautai status quo. Tačiau reikia įsisąmoninti, kad tautos atmintis yra gili. Norint ramybės tautoje, ieškant didesnės ar mažesnės teisybės, anksčiau ar vėliau teks grįžti prie mūsų gerovės .klausimo. Nesutvarkyti arba iškreiptai sutvarkyti įstatymai dabar leidžia kai kam susikurti nepelnytą gerovę kitų sąskaita, kas kelia ir kels nesantaiką tautoje.
Žemė
Žemės reforma įgyvendinta taip ir tokia, kokios nebuvo nuo Žygimanto Augusto Valakų reformos(XVI a.) Valdžios, kurių nepasvertus veiksmus gal paskatino ilgai gyvavusi ir neužmirštama bolševikinė idėja , išdrįsusios laisvai atiminėti žemę iš vienų ir atidavinėti kitiems, užsikrovė didelę istorinę atsakomybę.
Prisiminkime svetimos žemės išdalijimą pirmiesiems `ūkininkams`, trihektarininkams, `žaliosioms zonoms`.Dabar sukčiavimu įgyjama žemė yra taip pat tos idėjos tęsinys, tik kita forma, kuriai valstybė vis negali pastatyti užkardos. Mada tapęs sukčiavimas, kai brangiai apmokomi valdininkai pusvelčiui įgyja nusigyvenusių valstiečių sodybas, paliks gilius veltėdžiavimo pėdsakus mūsų kaime.
Sakykite, kaip atrodys mūsų apdainuotas kaimas, turėjęs sakralines vietas- paežeres, maudykles, gyvulių girdyklas, atabradus, kai rasime tvoras su užrašu `privati valda`. Tai tolygu mūsų istoriškai suformuotų šventovių praradimui. Ne tiktai bus nuskurdinta mūsų tautos dvasia, bet ir paliks ateinančioms kartoms neišspręstą konfliktą, nuolatinę įtampą.
Sakykite kas yra –valstybinė žemė, kurią dabar taip dosniai pasiruošę dalyti valdininkai pagal `nustatytą tvarką`? Ar ta žemė ne tų, kurie savo šeimos paveldo tęstinumą užkasė šaltosiose Sibiro žemėse, stribynuose, bei geraširdiškuose Vakaruose? Gal žemei negalioja Civilinio kodekso nustatytas net šeštos eilės palikuonių paveldimumas? Kokia teise šį turtą taip mielai priglobė valstybė? Išvis nesuprantamas saldus valstybės potraukis piliečių žemei. Kam reikalinga valstybei papildoma našta globoti jų žemę ,mokėti kompensacijas ,formuoti žemės fondą, dalyti, užsikrauti begalinius finansinius įsipareigojimus ?Problemą išspręstų visuotinai sugrąžinta žemės nuosavybė ir paliktas žemės disponavimas paveldimų savininkų nuožiūra .Ar valdininkų dalinama žemė gali sukurti tautos solidarumą ir visuotiną gerovę? Niekada.
Valstybės turtas
Per keliolika metų, patyrėme, kas nutiko su mūsų pačių okupacijos metu sukurtu turtu. Kukliai vertinant, valstybė nesugebėjo deramai jo panaudoti tautos gerovei. Reikia pripažinti, kad gremėzdiškos sovietinės gamyklos, skirtos imperijos poreikiams tenkinti, negalėjo sėkmingai prisitaikyti prie naujų poreikių, tačiau beatodairiškas jų naikinimas drauge naikino ir nacionalinį turtą.
Nepaisant anų gamyklų atsilikimo, jose buvo daug brangių importinių įrengimų, kurie galėjo būti sėkmingai panaudoti aukštos kokybės produkcijos gamybai. Galėjo...Deja, tik nedaugelis gamyklų sugebėjo sėkmingai įeiti į rinkos ekonomiką. Gelbėjo tai, kad jos išimties keliu atsidūrė kūrybingose rankose.
Reikia pripažinti ,kad imperijos griūties išvakarėse mes turėjome nemažai kūrybinio potencialo, gebėjusio kurti gerus gaminius, daryti išradimus(kas dabar jais disponuoja?), tačiau to meto biurokratinė sistema ir visuotinis uždarumas mūsų galimybes ribojo. Tikra nelaimė, kad per privatizavimą kūrybingosios jėgos nebuvo įvertintos, gamyklos buvo pasisavintos nepamatuotai .Jas iš pradžių apiplėšė tuometiniai jų vadovai, o paskui užvaldė nevykėliai.
Brangiausi įrengimai buvo išgobstyti, išvežioti į gretimas valstybes, kiti atsidūrė metalo laužynuose. O jų labai reikėjo smulkiesiems verslininkams. Tas pats atsitiko ir su patalpomis. Buvo prarastas didžiausias turtas, atstumta ilgai ugdyta kvalifikuota karta: inžinieriai, konstruktoriai, technologai, šaltkalviai, staklininkai.
Ji niekad nebegalės pasiekti sau gerovės, be jos visuomenė taip pat nepasieks gerovės, nes nekvalifikuota tauta negali būti turtinga Kiek laiko rengsime naują kartą , tiek atitolinsime savo gerovę.
Apie kolchozuose sukurtą kolektyvinį turtą koktu ir kalbėti. Vienas šmaikštuolis pajuokavo, kad turtas buvo padalytas teisingai:`vieniems - šiferis, kitiems - plytos`. Ne, ne visas turtas buvo šitaip sunaikintas. Dalis turto, ypač technikos, taip pat atsidūrė `gabiųjų` rankose, kurie ir ėmė kurti naują ūkį, kas nesmerktina pažangos prasme, tačiau tai vyko kitų gerovės sąskaita.
Žemdirbys, atgavęs savo išsvajotą žemę, pajuto, kad ta žemė be technikos-bevertė. Jis tapo ūkininku be arklio. Ką gali toks ūkis, aiškinti nereikia. Vienintelė išeitis-tą žemę parduoti arba išnomuoti kainomis kurias diktuoja stambieji .Kokia gerovė tokių bežemių ūkininkų ir jų vaikų? Emigracija?
Paminėjome keletą dalykų, kurie paveikė mūsų gerovę. Skaudu, kad tų metų seimai ir vyriausybės leido kurti gerovę vieniems, ignoruojant kitus .Šito istorija neužmirš.
Labiausiai norėtų užmiršti tie, kurie pasinaudojo tarsi netyčia nukritusiomis prvelegijomis. Dabar išlindo tie, kurie gerovę pasigrobė pirmieji. Jie net kaltina tuos gerovės dalintojus, peikia įstatymus kurių dėka jie tapo turčiais. Peikia ir kikena, atsidurę valdžioje. Jie teisybės atstatinėti nesiruošia. Tautos santarvė pavojuje. Gerove ir laisve reikia dalintis.