Nepatriotiški emigrantės išdavikės prisiminimai apie Lietuvą

Apsidžiaugiau, kad mums, baltoms nepatriotiškoms varnoms, yra leidžiama viešai reikšti savo mintis apie gyvenimą emigracijoje. Amerika….Tiek daug slypejo už to žodžio sovietmečiu.. Silpnumas keliuose, nelabai įsivaizduojami tolimi giminės, amerikoniškai besišypsantys iš nublankusių nuotraukų močiutes albume, išvajotas siuntinelis su suknele ar palaidine, kuria pasikeisdamos puošėmės su pusseserėmis ar tetomis. Ką žodis “Amerika” dabar reiškia man, JAV pilietei? Kas aš esu? Lietuvė? Amerikietė? Arabo žmona? O gal paprasčiausiai žmogus, kuriam nelabai turi reikšmės antspaudas pase, paso spalva? Tautos išdavikė? Nepatriotė?

Visi mes, emigrantai, praleidę nemažą gyvenimo dalį užsienyje, kažkuriuo gyvenimo užsienyje momentu, pradedam dvejoti savo drastišku sprendimu. Gerai, kad yra žmonių, kurie nuosirdžiai rūpinasi tavo pasirinktu gyvenimu ir tavo beprotišku, nesąžiningu sprendimu pasilikti svetimoj šaly.

Giminės, draugai, geriausi draugai, buvę draugai, būsimi draugai ir šiaip pažįstami Lietuvoj treniruoja tavo sažinę reguliariu grafiku: “Tai ar Lietuvos nepasiilgai? Tai kaip galėjai šeimą palikti keleriems metams? Tai ka tu sau galvoji, a?” Giminės ir šiaip Amerikos lietuviai, kurie “turėjo teise” palikti Lietuva pokario metais, taip pat rūpinasi:”Tai kada grįši namo?”. Jie nenusiteikę išgirsti atsakymą, kad neplanuoju grįžti.

Kaip pagreitintame filme, tiksliau sakant, kaip muilo operoj prabėgo prisiminimai. Prieš kelias dienas atšvenčiau 38-ąjį gimtadienį. Vos ne trečdalį gyvenimo praleidau “anapus balos”. Gyvenimas Lietuvoj – kaip seniai matytas juodai baltas filmas:

Pirmoji serija - “Darželis Panemunėje” (“po blato”,nes su geresne mityba).

Antroji serija – “J.Jablonskio vidurinė”(pagrindiniame vaidmenyje - algebros ir geometrijos mokytoja, nes retkarciais dar ji įlenda į mano sapnus. Ačiū, mama, kad tikejaisi, jog anglų kalba mums kada nors pravers).

Trečioji serija – “Pramoginiai sokiai” (turetų būti maždaug šešios serijos).

Ketvirtoji serija – “Kauno Medicinos Akademija” (mūsų gydytojų paruošimas yra pasaulinio lygio ir mes galime su vienu instrumentu padaryti tai, ko amerikiečiams gydytojams reikia kelių).

Penktoji serija – “Nepasisekusios vedybos ir labai nusisekę dvynukai” (serijos labai įdomios, gyvenimiškos - daug ašarų ant draugės peties, cigarečių prie kavos).

Šeštoji serija – “Buržuazijos spindesys ir skurdas” (pirmosios kelios serijos įdomios, nes rodo, kaip sunku susitaikyti su kapitalistinio pasaulio grimasomis, kokie tušti ir neapsiskaitę tie amerikonai, koks neskanus maistas ir t.t.)

Septintoji serija – “Galū gale normalus gyvenimas” (šitoj vietoj serialo reitingas labai krenta, nes, matyt, arba režisierius buvo atleistas iš darbo, arba kokį tuščią amerikoną pasamdė – rodo nesąmones ir dar paukščių kalba. Mes norime tikro filmo, apie išgyvenimus, apie kentėjimą, apie apdergtus jausmus, o ne rožinių iliuzijų).

Septintojoje serijoje yra epizodas, kur pagrindinė herojė gauna klasiokų kvietimą atvykti į gimtąją žemę, į mokyklos baigimo 20-metį. Herojė draskoma vidinio konflikto: “To go or not to go?”, that is the question”. Nuo tada filmas tampa įdomesnis, nes veiksmas vyksta Marijos žemėje net aštuonias dienas.

Grižtant į realybę – ačiū portalui klase.lt. Per jį į mano gyvenima grįžo seni pažistami, per jį suorganizavome legendinį klases susitikimą, per jį mums teko pažint kitus ir atskleisti save.

Beorganizuojant klasės susitikima, buvo užsiminta, kad gal amerikonai klasiokai tegul pakrato savo storas pinigines. Tas sukėlė mums, septyniems amerikonams, įvairių minčių. Pas vienus piniginės storesnes, pas kitus plonesnės, vieniems kelias buvo lengvesnis, kitiems buvo labai sunkus JAV.

Vienų išsiskyrė, kiti nematė šeimų net kelerius metus, kol įsikūrė, treti sunkiai fižiškai dirbo. Bet vienas mus vienijantis faktorius – mes visi labai daug dirbame, nebambame, kad vargome, vargstame ar vargsim. Nieko ir nekaltiname. Mes pasirinkom šį gyvenimą, mes iš to pačio sovietinio molio drėbti, tuos pačius suolus nuzulinę per vienuoliką metų. Kodel mes turim ka nors šelpti? Kas mus šelpė, kai mums buvo sunku?

Per klasės susitikimą mes, amerikonai, jautėmės šiek tiek kitokie. Ne geresni, ne blogesni, paprasčiausiai – kitokie. Nežinojom, kaip rengtis, kaip elgtis, apie ką šnekėti, kad neatrodytumėme išsišokėliai ar vaizduojantys. Lyg ir išlaikėm egzaminą. Nors ne tiek daug klasiokų iš Lietuvos bendrauja su mumis, bet mes, amerikonai, “susicementavome” ir vos ne krauju pasirašėme, kad kiekvienais metais bent jau Amerikoj švęsim. ( Ir jau šventėme!)

Lipant į lėktuvą Kopenhagoje kojos tirtėjo jau ne tik iš nuovargio, bet ir iš įtampos. Kokia ta Lietuva? Visi giria, kaip pasikeitusi į gerą pusę, kaip viskas išgražėję, atstatyta, prašmatnu, skanu, gausu ir tiesiog puiku. Kaip tie mano gimines ir draugai laikosi? Kaip jie mane priims? Kaip pritapsiu prie jų?

Nejaugi tapau tikra išpaikusia amerikiete? Kodėl negaliu užmerkt akių prieš dalykus, kuriuos cenzura išmestų iš mano kino filmo? Kodėl negaliu užmerkus akių įkvėpti gaivaus Tėvynės oro, o ne uosti šlapimo tvaiką kooperatinių butų laiptinėje? Kodėl negaliu vėl rūkyt su sava chebra, o turiu apsimetinėti sveikuole? Kodėl nebegaliu pakęsti girtų žurnalistų, grįžtančių iš Eurovizijos ir besielgianciu kaip zemiausio statuso afroamerikiečiai, terorizuojantys visą lėktuvą savo įžūliu elgesiu? (Mano kelionė ivyko pernai, gegužės mėnesį).

Graudu buvo žiūrėti pravažiuojant į Profsajungų rūmus su aptrupėjusiu tinku, privatizuotus namus Žaliakalnyje su besilupančiais dažais, į prikimštus prekybos centrus ir prekiu kainas, žinant, kiek mano giminės ir draugai uždirba.

Per trumpos viešnagės sunku buvo priprasti prie šiurkštaus bendravimo. Vilniaus oro uoste dvi moterys vos nesusimušė dėl to, kad viena, supratusi, jog paėmė kitos tokį pat lagaminą, atitempė jį atgal ir atsiprašė. Bet lagamino savininkė keldama balsa ir pasitelkusi visą pagiežą iš savo gyvenimo, grėsmingai artėjo prie savo aukos….

Parduotuvėje užpykdžiau pardavėją, kai naiviu balsu paprašiau maišelio produktams susidėti.

Vaistininkė plepejo su dukra telefonu 15 minuciu, kol aš, vienintelė prakaito išpilta pirkeja, stovėjau ant nebelaikančių kojų su 39,8 C temperatūra.

Gavom mes keliese druskos, kad Lietuva mus išaugino, išleido į mokslus, o mes į užsienius išlėkėm, tėvynei neatidirbusios. Kadangi mokslas Lietuvoj buvo už dyką, paruošimo lygis buvo atitinkamas, dirbti Lietuvoje irgi teko už dyką. JAV teko baigti penktą pagal gerumą universiteta, priklausanti ‘Ivy’ lygai. Sažinė visai negraužia, kad tenka išmoketi paskolą, kuri siekė vos ne 150 tūkst. JAV dolerių.

Amerikoje išmoksti, kad ne visiems rūpi tavo nuomonė ir kad nebūtinai turi garsiai piktintis viskuo, kas nepatinka. Amerikoje išmoksti, kad niekam neįdomu tavo bambėjimas ir skundimasis, nes visi turi savo problemų ir visiems geriau save ir kitus nuteikti pozityviai, pasakyti ka nors gero.

Mums, lietuviams, iš pradzių tai atrodė nenuoširdu, bet paskui pamatai, kad mes paprasčciausiai nebuvome išauklėti, neišmokyti gerų manierų.

Kai mano giminės, draugai ir pažįstami sužinojo, kad ištekejau už arabo, teko įsitaisyti storą odą, kaip sako amerikiečiai, ir nebekreipti dėmesio. Ką, ar negalėjai kokio gero lietuvio susirasti? Ką, ar jau lietuviai tau per prasti? Girdejau, kad tie arabai moteris žemina, jos turi nešioti čadrą.. Ką, tavo vyras irgi su barzda, kaip tie arabai?

Įdomiausia, kad daugumos tų lietuvių tarptautinė patirtis – tik bendravimas su rusais, gal dar lenkais, o tolimiausia kelione gyvenime - į Vokietiją, o šiaip vienintelis reisas yra arba į kolektyvinį sodą, arba kartais į Palangą. Pabrėžiu, rašau apie specifinius žmones. Žmonės, kurių visos žinios - iš pasakos “Ali Baba ir 40 plešikų”, turi labai kietą nuomonę ir svarių kozirių, or svarbiausia tai, kad man turi rūpėti ta jų necivilizuota nuomonė. Taip, iškišus galva iš mikroskopinės Lietuvos, akys atsivėrė. Taip, ne tiek daug lietuvių Lietuvoj ar net išeivijoj, kurie kalbėtų penkiomis kalbomis (lietuvių, rusų, lenkų, baltarusių ir ukrainiečių kalbos nesiskaito), turetų ambicijų kažko pasiekti profesiniame gyvenime, uzdirbtų pinigų, kad žmonai jo nereiktų išlaikyti, o svarbiausia, kad gerbtų ir myletų tave bei tavo vaikus, ko lietuviai vyrai nėra išmokyti.

Ne tiek daug vyrų yra likė, kuriais nereiktų rūpintis, ar per balių išgers pusę butelio degtinės, ar visą, ar visai praras sąmonę ir prisikiaulins, ar amerikietiškai gražiai pasilinksmins. Neradau aš tokio lietuvio, kuris įvertintų (net ir po septynerių vedybinio gyvenimo metų), kad žmona gali tureti karjerą, statusą ir dar rastų laiko rūpintis namais, vaikais ir pietumis. Lietuviams tai yra priimtina ir net neverta padėkos.

Taip, prisipažįstu, nesu Lietuvos patriotė. Užaugau sovietinej Lietuvoj su pionierišku kaklaraisciu, komjaunuolio ženkliuku ir porąkart per metu skalbiama uniforma. Nepažįstu ir “smetoninės” Lietuvos, kaip mano giminės JAV. Nepaliko man per daug ispūdžio ir V.Landsbergio-A.Brazausko era, kai emigravau . Neturiu jausmų tai Lietuvai, kokią pažįstu, neapsimesiu, kad man labai patinka dabartinė Lietuva, kokia ją matau iš spaudos.

Viena pažistama verslininko žmona Filadelfijoje man studijų metais dejavo, kad jai labai trūksta Lietuvos, kad ji čia labai kankinasi. Paklausus, ko jai taip čia truksta, ji man atsakė, kad “štai Lietuvoje būna visokie priėmimai, nusiperki dizainierio suknelę, apie tave parašo į žurnalą ir visi gali apie tave paskaityti arba tu apie savo pažįstamus gali paskaityti”.

Staiga suvokiau, kad augdama gavau pakankmai snobizmo ir tuštybes, o dabar ji visa tai Amerikoj iššvaisčiau. Supratau, kad kuo daugiau JAV pasieki, tuo kuklesniu tampi. Čia nieko nepritrenksi, kokia mašina vairuoji, kokio dizainerio suknelę per balių dėvi, čia niekam neįdomu, už kiek tūkstančių tau vyras padovanojo juvelyrikos gimtadienio proga.

Supratau, kad mano tuščiom amerikoniškai išplautoms smegenims daugiau džiaugsmo atneša pripažinimas, kad esi gera žmona, mama, gydytoja, kaimynė, pilietė. Daugiau džiaugsmo suteikia pasitenkinimas savo profesija ir gyvenimas visuomeneje, kur tave vertina ne pagal mašiną, o koks tu esi žmogus.

Mano asmenybe susiformavo ir pasikeitė čia, Amerikoje. Čia as pasijutau laisvu žmogumi. Zmogumi, kuris jaučia visišką atsakomybę už savo gyvenimą ir nebesivadovauja “aukos” mentalitetu. Žmogumi, kuris išmoko daugiau tolerancijos kitoms tautoms ir atsikrate lietuvisko nacionalizmo. Žmogumi, kuris tik Amerikoje suprato, kas yra patriotizmas.

Patriotizmas – kai žmonės savaitgalį aukoja savo laiką ir išteklius padėti senukams perdažyti jų namą (Žaliakalnis, anyone?). Kai kompanijos aukoja pinigus vaikų namams. Kai išgydau dantis už dyka pacientui, kuris is pensijos neįstengia susimokėti.

Kai radijo stoties darbuotojai renka paltus ir batus žmonėms, kurie neistengia jų nusipirkti. Patriotizmas – kai žmonės paprasčiausiai jaučia dvasinį pakilimą, aukodami savo laiką, pastangas ir išteklius, negalvodami, kokios naudos jie iš to gaus.

Patriotizmas tai – sąžiningai mokami mokesčiai.

Žinau, kad užrūstinsiu kai kuriuos su savo nepatriotiniais akibrokštais. Rašykit, plūskitės, piktinkites, lietuviskai kiųkite savo nuomonę. Neatsakysiu, nebesileisiu į lietuviškas rietenas. Gyvensiu savo pasirinktą amerikininį gyvenimą. Nepritarsiu amerikietiškai politikai. Neslėpsiu savo lietuviškos kilmės ir Jablonskynės akcento. Paklausta, ar nepasiilgau Lietuvos ir kada vėl atvažiuosiu, sąžiningai atsakysiu: ”Ne, Lietuvoj buvau pernai. Yra kitų dar nematytų kraštų. Šįmet važiuosiu į Šveicariją irį Puerto Riką.”

Aštuntoji serija – “Travel Channel” (ko gero, ji nori pasirodyti prieš mus!)