Kaip mūsų ambasadorius pasakė – šioj šaly reikia ir naudinga pagyventi. Iš tikrųjų čia
pamiršti dejuoti ir būti susiraukus, kiekvienam surandi gerą žodį, esi mandagiai
(nebūtinai gerai, bet su šypsena) aptarnaujamas, dirbi ir uždirbi. Bet yra „bet“.
Visuomenė JAV labai susiskaidžiusi, praraja tarp turčių ir nepasiturinčiųjų tikrai didelė.
Ir tikrai galiu pasakyti, jog čia žmonės vertinami pagal tai, ką vairuoja, kur gyvena, ir
kokį deimantą nešioja. Kuklių žmonių gyvena ir Amerikoj, bet čia jų tikrai mažuma. Ir
mane, ką čia slėpti, žeidžia, kad mano viršininkas gauna 10 kartų didesnį atlyginimą, nei
aš. Nežeistų, jei dvigubai, trigubai – bet kai dešimtgubai?
Tokia beprotiška praraja tarp gydytojų, advokatų, ekrano žvaigždučių ir paprasto
žmogaus. Na, pavyzdžiui, mokytojo. O ką jau kalbėti apie iš pašalpų gyvenančius
juoduosius. Rasizmo JAV - daugiau nei kitur, tik jis kur kas geriau paslėptas. Rasistai -
ne tik baltieji. Juodieji, geltonieji ir kiti neatsilieka.
Namus senukams dažo, į savo misijas su „piece corps“ važiuoja amerikiečiai, tai tiesa.
Bet kur gyvena jų motinos ir tėvai? Prabangiuose senelių namuose... Va Lietuvoj
dauguma negyvena senelių namuose, todėl namai dažomi saviems seneliams, o ne
kaimynams. Tiesiog kitaip viskas – šiluma Lietuvoje atiduodama saviems.
Jurga, jūsų liūdnųjų pirmųjų serijų apie vaikystę ir jaunystę, nesupratau. Manau, čia
autorei tiesiog nesisekė. Ir mokytojų turėjom puikių, ir dėstytojų (sutapimas, bet mokiausi
ten pat, aip ir jūs), vyrų irgi yra. Nepasisekė su lietuviu, o pasisekė su arabu? Ką
padarysi, loterija.
Nuostabių žmonių - pilna Lietuva, tik kartais užtrunka, kol juos sutinki. Blogų
sutuoktinių - pilna JAV, kas tai paneigs? Nežinau, ar asmeninės laimės paieškoms
Jungtinės Valstijos - tinkama šalis? Vyrai čia tikrai nesiveržia išlaikyti žmonų (nebent
kalbėtume apie vyrus arabus), valstybė net negalvoja pasirūpinti, kad mama bent metus
galėtų auginti savo vaiką pati, gaudama nors kokią nors „motinystės algą“. Vaikai
atiduodami svetimiems auklėti praėjus porai mėnesių nuo gimimo.
Kažin kokią seriją apie „laimingą“ vaikystę susuktų Jurgai režisierius JAV. Ir kiek jame
būtų užfiksuota vizitų pas psichiatrus, advokatus ir kitokius amerikinio gyvenimo
neatsiejamus atributus.
Grįžimas. Šiek tiek skaudus, jei skaičiuoti visas neigiamas emocijas, įpykusias kasininkes
ir šiurkštumą. Tačiau vis tiek neišpasakytai vertingas – nes čia atrandi savo šaknis, tėvus,
artimuosius, draugus, kapus, vaizdus. Grįždama į Lietuvą patiriu didžiulį sielos
džiaugsmą. Ir kad ir kiek parvežu lauktuvių – visada daug daugiau išsivežu atgal. Gal
mano draugai ir artimieji kitokie nei Jurgos? Nežinau, bet tikrų draugų turiu tik
Lietuvoje. Niekada nesijaučiau už juos pranašesnė ar jiems skolinga.
Šlapimas Lietuvoje dvokia? Bet lygiai taip pats jis dvokia ir Amerikoje. Ir JAV voliojasi
valkatos, ir JAV žmonės svaiginasi, kas kuo gali. Žinoma, blogai, kad Lietuvoje tiek daug
rūkalių rūko prastas cigaretes, blogai, kad girtaujama be saiko, blogai, kad namų dažai
apsilaupioję.
Bet štai mąstau: kur Amerikoj reikia įsitaisyti gyventi, kad nematytum tokio pat skurdo,
nematytum baisių gyvenamųju namų kvartalų, apsirūkiusio jaunimėlio, pigiu maistu
apsirijusių storulių? Kaip reikia gyventi Valstijose, kad nesuprastum, jog korporacijos
kraunasi didžiulius turtus badaujančios Indijos sąskaita, o gražindamos savo įvaizdį kelis
pelno trupinius atiduoda vaikų namams? Nematyti ir nesibaisėti, kai neapykantos tam
pačiam godumui apimti studentai masiškai šaudo savo kolegas?
Neneigsiu, gal ir galima gyventi viso to nematant ir džiaugtis gyvenimu, bet mano giliu
įsitikinmu, didžiausias skurdas, tiek dvasinis, tiek materialinis, slypi toje tuščių
deklaracijų ir šypsenų šalyje.
Nepaisant to, kiek JAV yra nuostabių dalykų – o jų tikrai yra – negaliu džiaugtis čia
gyvendama. Noriu į Lietuvą. Žinau, kiek daug Lietuvoje ydų, kiek daug dar neteisybės,
bet tai mano šalis. Šalis, kurioje balsuoju, kurios pulsą seku, kurios kalba kalbu ir
sapnuoju. Šalis, kurią dar tik kuriame ir statome. Tėvynė. Turėti ir mylėti tėvynę gal jau
didelė prabanga mūsų pasaulyje. Bet tai - mūsų pačių rankose.
Galima nebūti patriote – tai vienas iš kelių. Bet kitas – sunkesnis ir, mano manymu, prasmingesnis kelias – BŪTI.
Ir gerai, kad nepatriotai nebeskaitys, neužsuks, neatvyks ir nebesidomės. Yra daugybė
puikių ir įdomių šalių jų kelionėms ir gyvenimui. Bet yra tik viena tėvynė. Ji yra tik
tiems, kas ją saugo ir myli.
Florida, JAV