Pasakiau, kad tai aš. Tuomet jis ėmė klausinėti, ar turiu raudoną automobilį ,,Mazda 626“, kurio numeris toks ir toks. Na, ir kas, kad turiu, atsakiau.
Tuomet vyriškis prisistatė esąs iš policijos, tačiau pavardės nepasakė. Jis pribloškė mane pranešdamas, kad aš gegužės 6-ąją, t.y. per Motinos dieną, padariau avariją Šilainiuose, Baltijos prospekte - neva įvažiavau į kitą automobilį ir pabėgau.
Baisiausiai nustebau, nes iš Kaišiadorių į Kauną automobiliu jei ir važiuoju, tai tik iki “Urmo” bazės. O tą dieną niekur išvis nevažinėjau. Turiu motiną, kuri gyvena Mūro Strėvininkuose, Žiežmarių seniūnijoje, Kaišiadorių rajone – ten ir buvau.
Vyriškis iš policijos liepė pirmadienį, gegužės 14-ąją ,,atvaryti automobilį“ į Kaune, Chemijos prospekte 4b esančią Eismo policiją. Išsiderėjau tik tiek, kad automobilį gegužės 10-ąją apžiūrėtų Kaišiadorių policininkai. Tai ir buvo padaryta - automobilis iš visų pusių nufotografuotas, o aš parašiau pasiaiškinimą, kur tądien buvau ir kad autoįvykyje nedalyvavau.
Gegužės 14-ąją pasiekusi Kauno policiją apie 8.30 val. laukiau prie nurodyto 304 kabineto durų. Jame policininkas su ūsiukais apklausė kažkokį pilietį. Paklausiau, ar man tikrai į šį kabinetą, nes nežinau, kas mane iš tikrųjų kvietė. Policininkas surado mano ,,bylos“ dokumentus ir pasakė, kad nėra to, kuris mane iškvietė.
Kadangi liepta buvo atvažiuoti 10 valandą, atsisėdau koridoriuje laukti. Išleidęs apklausiamąjį, ūsuotasis policininkas pakvietė užeiti. Prasidėjo apklausa. Pateikiau automobilio dokumentus, vairuotojo pažymėjimą. Policininkas ėmė skaityti nukentėjusio autoįvykyje automobilio savininko pareiškimą ir tuomet pastebėjau, kad jis mini autoįvykyje dalyvavus automobilį, kurio valstybinis numeris ne toks, kaip manojo.
Per tą laiką į kabinetą atėjo ir tas policininkas, kuris mane iškvietė telefonu. Taip ir prisistatė: „Aš jums skambinau“. Turiu pasakyti, kad ir dabar dar nežinau pavardės nei to policininko, kuris man skambino, nei to, kuris vėliau mane apklausė.
Bet tiek to. Svarbiausia, kad po to, kai pastebėjau klaidą, abu policininkai puolė atsiprašinėti ir tvirtinti, kad suklydęs bus patrulis, kuris registravo ar aprašė įvykį. Tokiu būdu nukentėjusysis savo pareiškime parašė vieną numerį, o patrulis - savo surašytame dokumente - jau kitą.
Bet galiu pasakyti: jeigu pati nebūčiau pastebėjusi numerių skirtumų, policininkui būtų buvę tas pats. Į nesutapimus policijos pareigūnai dėmesio tiesiog neatkreipė. Po to apklausa pasibaigė greit. Pasirašiau apklausos dokumentus ir išėjau.
Tačiau parvažiavusi namo, radau “Lietuvos draudimo” Žalų sureguliavimo centro vadovo Gintaro Dambrausko raštą, kuriuo jis informavo, kad „Lietuvos draudimas” užregistravo mano ,,patirtą žalą“ ir prašė užpildyti pridedamus dokumentus. Juose buvo reikalaujama aprašyti įvykį, nubrėžti įvykio schemą bei surašyti mano automobilio sugadinimus įvykio metu.
Gražiausia! Mano automobilis jokiame įvykyje nedalyvavo! Kai apie tai gegužės 18-ąją bandžiau pranešti draudimo bendrovės Žalų sureguliavimo centrui, atsiliepusi mergaitė pasakė nieko negalinti man padėti. Apie įvykio paneigimą, jos žodžiais tariant, jiems, esą turinti pranešti policija.
Bet dar kalbėdama telefonu su draudikais policijos sulaukiau savo darbo kabinete: manęs jau trečią kartą apie tą patį apklausti atėjo Kaišiadorių policijos komisariato policininkas, nors jau kartą - gegužės 10-ąją - buvau apklausta to paties Kaišiadorių policijos komisariato policininkų, tuomet iš visų pusių nufotografavusių ir mano automobilį, o po keturių dienų juk dar buvau apklausta Kaune. Tačiau gegužės 18-ąją vėl rašiau apie tai, kad autoįvykio nepadariau, kad manęs Kaune tą dieną nė kvapo nebuvo, rašiau, kur iš tiesų buvau, kas gali paliudyti, kad nemeluoju. Žodžiu, vėl įrodinėjau, kad nesu juodaodė amerikietė, o esu lietuvė iš Kaišiadorių.
To dar negana. Gegužės 11-ąją mano dukrai, kuri tuo metu sirgo ir gulėjo namuose, paskambino dabar jau buvęs jos šefas, VŠĮ „Terra integra“ direktorius ir pasiteiravo, ar aš labai susižalojau Kaune, Baltijos prospekte padariusi avariją. Iš kur žmogus gali žinoti apie įvykį, kurio nebuvo?
Kai apie tai papasakojau Kauno policininkams, tas vyrukas, kuris man skambino į darbą dėl įvykio, ėmė rodyti į save ir sakyti: “Aš, tai aš padariau. Mes jūsų ieškojome visai kanalais“. Kad jie ieškojo visais kanalais, ir taip buvo aišku, nes mačiau bylos dokumentuose įrašytą ir mano brolio Stasio pavardę.
Gal būt taip ir turėjo būti, tačiau pasijutau nesaugi: vadinasi, viskas apie mus yra iki smulkmenų žinoma. Bet ne tai svarbiausia. Svarbu, kad policininkas, ieškodamas menamo „nusikaltėlio“, tartum būtų ne Lietuvos Respublikos pareigūnas, lyg turgaus boba išpliurpė kitiems žmonėms visas įvykio, kurio nebuvo, smulkmenas, tik jas pateikdamas kaip tikrą įvykį. Kaip tai vertinti? Lietuvos angelai sargai – gandonešiai?
Juokai juokais, bet po skambučio iš Kauno policijos ( Chemijos g. 4b) man pakilo kraujo spaudimas, ėmė durti krūtinę ir nugarą širdies plote, ėmiau dusti. Gėriau raminamuosius. Kauno policininkai iš manęs tik pasijuokė: „Ko jums nervintis, jeigu jūs nekalta?“
Taip, aš nekalta, tačiau matau, kad ilgai dar tai teks įrodinėti. Jiems, matyt, nėra tekę atsidurti tokioje situacijoje, kai beveik per trisdešimtį vairavimo stažo metų nepadaręs jokio autoįvykio, nė nebuvęs toje pusėje, kur kažkas kažkam „įvažiavo į užpakalį“, staiga esi apkaltinamas nebūtais dalykais.
Nemigo naktimis mąstydama apie tai, kas man atsitiko, dar džiaugiausi, kad esu apkaltinta tik autoįvykiu, kurio nepadariau, o ne žmogžudyste.