Tai vieninteliai mano išgirsti savikritiški pasisakymai, susiję su ekonominiu gyvenimu Lietuvoje, išgirsti iš Juozo Oleko lūpų š.m. gegužės 19-ąją Vilniuje vykusiame Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) suvažiavime.
Pirmą kartą teko dalyvauti eiliniame (prieš tai esu buvęs
ypatinguose-dramatiškuose) LSDP suvažiavime. Kad ten reikia atlikti tam
tikrus formalumus, kurie vargina, nieko nepadarysi. Bet šiame suvažiavime buvo
galima pastebėti organizatorių siekius nuvarginti stebėtojus, užimti laiką,
kad jau nebūtų ūpo nei pasisakymams, nei diskusijoms.
Sveikinimo kalbos užsitęsė ilgai. Kalbėjo daugiausia visokių lietuviškų
partijų „skeveldrų“ vadovai, kuriuos tikriausiai susikvietė Lietuvos
premjeras, kad jie palaikytų jo mažumos vyriausybę.
Pasirodo, man, kaip ištikimam LSDP partiečiui nuo 1968 metų, laiko pakalbėti nebeliko. Paskui
prasidėjo LSDP pirmininko A.Brazausko, švelniai tariant, nusišnekėjimai, kai
kurie tikrai absurdiški, pvz., jis tarsi pamiršo, kad jo dabartinė partija
yra Socialdemokratų, o ne komunistų, kaip jis pareiškė iš tribūnos. Bet,
atrodo, partiečiai į tai dėmesio neatkreipė, nenušvilpė.
Nesuvokiamas man buvo AMB „bėdavojimas“ dėl populistinių partijų, apie
kurias ir prezidentas V.Adamkus savo perskaitytame sveikinimo žodyje kalbėjo. Kiekviena
šeimininkė - o gera apie tai jokiais būdais nekalbėtų, - žino, kad blakės
atsiranda tuomet, kai nepakankamai tvarkomas namas ar butas. Taip ir
politikoje: jeigu Socialdemokratų partija neapibrėžia jai tradiciškai skirtų
kairės politinių pozicijų, tai ir atsiranda „blakės-populistai“, kurie darbo
žmonėms visko pažada, kad tik juos rinktų.
Skaudu buvo klausytis, kai A.Brazauskas pradėjo save girti. Tam net speciali
knygele delegatams buvo išspausdinta - su visais nuopelnais, tarp jų ir
tokiu, kad jo valdymo metu sumažėjo nedarbas. Nesupratau, ar jis
nesupranta, ar apsimeta aklu, nes nedarbas Lietuvoje sumažėjo tik todėl,
kad jo vadovaujamu laikotarpiu apie pusę milijono tautiečių išvyko duonos
ieškoti į kitas ES valstybes ir kitur.
Paprašiau šalia sėdinčių jaunų partiečių: jeigu aš kada nors iš tribūnos
taip pradėsiu šnekėti, susimildami, nuneškite mane nuo jos. Pažadėjo
padaryti.
Užsišnekėjau ir kurį laiką nekreipiau dėmesio į tai, kas vyksta scenoje. Pasigirdo dainininko Kaniavos operos arijos ir į sceną subėgo žmonės su puokštėmis ir gėlių krepšiais. Kadangi man užstojo vaizdą, tai užlipau į Kongresų rūmų, kur vyko suvažiavimas, balkoną - norėjau pažiūrėti, ant kieno karsto dedamos tos gėlės. Pasirodo, to „pagerbimo“ objektas yra... gyvas A.Brazauskas.
Keistas, archaiškas tradicijas turi tie sovietiniai lietuviai, pamaniau.
Visi tie „cirkai“ ir išrinkto pirmininko „taktika“ nuvargino delegatus taip,
kad tik liko laiko tą vėlyvą vakarą jau iš anksto „sufabrikuotus“ kandidatų
sąrašus patvirtinti, nes apie išrinkimą nebuvo galima net kalbėti - dauguma
norėjo tik balsuoti ir vykti namo.
2000 metais maniau, kad neturėdamas jokios politinės perspektyvos Lietuvos
kompartijos likutis, prisijungęs prie Lietuvos socialdemokratų partijos,
laikui bėgant taps socialdemokratais. Taip neįvyko, nes jiems ir jų
pirmininkui rūpėjo jų „klientai“, o ne darbo žmonės.
Dabartinis premjeras ir išrinktas partijos „šefas“, kaip didysis taktikas, prarado per paskutinius
Seimo rinkimus pusę LSDP turėtų vietų Seime. Aišku, dabar frakcijos skaičių
padidino su visokiais partiniais „hoperiais“. Savivaldybių rinkimų
rezultatai irgi liūdni - nė viename didmiestyje socialdemokratai neturi
mero, kaip turėtų tradiciškai būti, nes ten daugumą sudaro žmonės, kurie
gyvena iš uždarbio, yra samdomi.
Vilniuje prieš rinkimus atrodė, kad situacija keisis. Bet tuomečiam pirmininkui buvo arčiau antrosios žmonos verslas, nei partijos sėkmė, ir dauguma palaikančiųjų neatėjo į rinkimus arba rinko kitas partijas, kurios nenorėjo tęsti „abonentinių“ laikų.
Atvykti į šį partijos suvažiavimą privertė mano 1968 metais duotas žodis
tuomečiams LSDP nariams užsienyje - buvusiam Šiaulių miesto
burmistrui ir Bostono „Keleivio“ redaktoriui Jackui Sondai bei Kauno
“Pienocentro” kooperatyvo įkūrėjui Jonui Glemžai Vokietijoje, kad būtų
perduotas partijos tęstinumas Lietuvai, kai ji bus laisva. Tai ir buvo
padaryta.
Mano „aliarmo lemputė“ užsidegė, kai buvo reikalaujama iš LSDP išmesti
jaunus, savo galvą turinčius narius Vilniuje. Ir kai tam komunistų partijos
valymo metodui pritarė senas, bet susikompromitavęs partietis Vytenis
Andriukaitis….
Pavyko įtikinti vilniečius ir kitus jaunus partiečius nebėgti iš LSDP,
kovoti toliau. Kiek mačiau, partijos suvažiavime jie gavo daug padrąsinančių
patarimų ir iš kitų Lietuvos miestų partiečių - ne tik jaunų, bet ir tokiu
senių kaip aš. Vilčių, kad viskas susitvarkys, turiu ir aš.
Tikiu, kad kitas LSDP suvažiavimas tęsis kokias tris dienas, bus galima
padiskutuoti daugeliui rūpimais klausimais, apsispręsti, įtvirtinti
partijoje tikrą demokratiją. Atsisakyti A.Brazausko propaguojamos partijos
valdybos, kuri primena man komunistų CK.
Ir pats svarbiausias dalykas: kad LSDP įgautų pasitikėjimą rinkėjų, ypač tų
65 procentų, akyse.