Siūbavimo priežastis yra ta, kad mažesnės politinės-finansinės grupuotės bijo būti nuskriaustos, nes didesnės politinės-finansinės grupės siekia painių kompromisų būdu pasiekti taiką. Kitas svarbus dalykas – aplink VSD tvyranti atmosfera.
Mafinio serialo aktoriai (politikai) jaučia žiūrovų susidomėjimą viešu reginiu. Eilinis žiūrovas galbūt nesitiki jam naudingo serialo pabaigos, bet jam įdomus ir piktinantis šio politinio karo procesas. Dar daugiau - šis serialas kelia revoliucines nuotaikas. Veikiant šiai aplinkybei politikai ne tik turi stengtis pasirodyti kaip galima gražiau ir skaidriau, bet kartu privalo veikti taip, kad visi jų veiksmai visuomenę veiktų raminančiai. Visi valdžioje tai supranta, todėl šantažas tampa veiksmingas kovos įrankis.
Netrukus atsirado norinčių tuo pasinaudoti. Dveju metus laikinai einantis LR Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus pirmininko pareigas Č.Jokūbauskas užsimanė ir toliau eiti šias pareigas, todėl „labai susijaudino“ ir pasijautė „nestabilus“.
Stebėdami A.Pociaus augančią materialinę gerovę ir Vyriausybės silpnumą, K.Prunskienės partijos rėmėjai, prisidengdami noru padėti ūkininkams užsimanė pusvelčiui supirkti visas valstybines žemes, todėl pradėjo grasinti išeiti iš mažumos koalicijos.
Norinčiųjų pusvelčiui pirkti valstybinę žemę yra daugiau negu valstybė jos turi. Valstiečių laiudininkų partija teigia, kad sunkiai dirbantiems ir mažai uždirbantiems ūkininkams reikia padėti, todėl lengvatinėmis sąlygomis parduoti valstybės nuomojamą žemę. Argumentas atrodo geras, nes neturtingi ūkininkai valstybės nuomojamą žemę nebrangiai galėtų išsipirkti. Ta valstybės nuomojama žemės dalis nėra tokia didelė, o ūkininkams palengvintų jų dalią.
Tačiau, kaip reikia pirkti, tai norinčių atsiranda tiek, kad nebeužtenka valstybinės žemes! Kaip čia yra? Be to, ir pinigų reikia turėti net superkant žemes mažomis kainomis. Taip, yra nemažai sėkmingų ūkininkų, kuriems sekasi ūkininkauti ir jie yra pakankamai pasiturintys, bet supirkti visas Lietuvos valstybines žemes reikia turėti didelių finansinių išteklių.
Valdžia šituos šantažus „įveikė“ tuo parodydama sistemos gerumą.
VSD skandalas į karą įtraukė visas grupuotes. Tai apsunkina galimybes patiems pasiekti taiką ir darniai pasidalinti „teritorijas“. Šiuo atveju nepaprastai svarbi prezidento pozicija, nes jis vienas tegali atlikti taikintojo vaidmenį.
Reikia pabrėžti, kad prezidentas, suprasdamas padėties rimtumą, ryžtingai, ramiai ir nuosekliai ėmėsi šio vaidmens. Po Seimo pritarimo atleisti A.Pocių iš VSD vadovo pareigų, prezidentas ilgai nelaukdamas pats asmeniškai atvyko į Seimą pristatyti P.Malakausko kandidatūrą į VSD generalinio direktoriaus pareigas, pažymėdamas, jog tai – beprecedentinis atvejis, nes šis kandidatas „geriausias iš visų galimų“.
Kitaip sakant, aš jums rodžiau galimus kandidatus ir visi netiko, o jūs patys nesusitariate. Be to, tęsti politinį karą pavojinga. Nemaža Seimo dalis pradėjo muistytis, nes postas labai svarbus, todėl labai geidžiamas, o kandidatas nėra jų žmogus. Tik visi sutartinai pripažino, jog P.Malakauskas visiems yra pažįstamas, puikios jo dalykinės ir žmogiškosios savybės šiam darbui.
Tai reiškia, kad per daugelį metų darbo valstybės tarnybose jis nė karto neišsišoko ir nepakėlė rankos prieš ką nereikia, todėl yra patikimas. Be to, „įvedė tvarką“ STT, kuri po V.Junoko vadovavimo buvo visai pakrikusi (prisiminkime Seimo narių kyšininkavimo, mero rinkimų, žemgrobių ir kitos bylos).
Manau, kad prezidentas puikiai parinko kandidatą Be to, ne tik žodžiais, bet ir veiksmais parodė, kad žino kaip išspręsti šį jautrų ir svarbų klausimą. Alternatyva P.Malakauskui tebuvo - A.Pocius liks VSD vadovo pareigose, todėl nebus galima užbaigti karo.
Ši plano dalis puikiai pavyko. Seimas 63 balsais “už” ir 40 “susilaikius, pritarė P.Malakausko skyrimui į VSD vadovo postą. Niekas nebalsavo prieš. Šis balsavimas parodė, jog jie visi nori ramybės. Mano nuomone, susilaikę seimo nariai netrukdė, bet jie dar tikisi kažko gauti. Šis serialas dar nesibaigė, nes P.Malakauskui perėjus į VSD lieka laisvas STT vadovo postas. Į šį postą rasti žmogų yra lengviau, nes čia viskas sutvarkyta (tai rodo STT veiklos rezultatai). Galima didesnė manipuliacija kandidatais, o tuo pačiu ir didesnės galimybės.
Nors politinis karas nesibaigė, bet jau galime daryti pradines išvadas:
1.Konservatoriai ir jų rėmėjai dar kartą pademonstravo, kad jų stiprioji pusė yra skambios viešųjų ryšių akcijos ir kieta kova.
2.G.Kirkilo socialdemokratų stiprioji pusė yra kompromisai ir puikūs užkulisiniai galios žaidimai.
3.Prezidentūra neblogai laviruoja.
4.Nėra aiškaus nugalėtojo. Tik daliniais laimėjimais gali pasigirti konservatoriai ir jų rėmėjai, nes jų kandidatas „praėjo“, bet nežinia, ar bus sugrąžinti į VSD jų „kurmiai“.
Tai konservatorių prestižo ir tikslios informacijos apie atliekamus tyrimus žinojimo klausimas, kadangi P.Malakauskas turės laviruoti tarp politinių jėgų. Valstybininkai taip pat gali džiaugtis daliniais laimėjimais, nes jie užvaldė Socialdemokratų partiją. Visų, šių ir kitų, grupių laimėjimų ir pralaimėjimų kraičio dar nesimato. Dar liko STT ir kiti „reikalai“ , todėl serialas tęsiasi.