Būdama Europos Sąjungos nare, Lietuva konkuruoja su kitomis šalimis ne tik investicijų, bet ir žmogiškojo kapitalo rinkose. Be abejonės, norėdami būti konkurencingi, turime pasiūlyti palankų investicinį klimatą bei sukurti tokią darbo jėgos apmokestinimo bazę, kuri būti patraukli ne tik darbdaviams, bet ir darbuotojams. Šalys, kurios sėkmingai konkuruoja dėl užsienio investicijų, diegia proporcines mokesčių sistemas (Slovakija), o jau turinčios tokias sistemas, mažina mokesčių tarifus (Latvija, Estija)
Taigi, žiūrint į mūsų kaimynų pavyzdį ir žinant, kad Lietuvoje, pirma, tiesioginių užsienio investicijų kiekis vienam gyventojui yra vienas mažiausių Europoje, ir, antra, emigrantų iš Lietuvos dalis, lyginant su bendru gyventojų skaičiumi, yra viena didžiausių tarp naujųjų Europos sąjungos šalių, siūlymus įvesti progresyvinius mokesčius vertiname neigiamai. Manome, jog toks sprendimas būtų žalingas Lietuvos siekiams pritraukti investicijas ir kartu išlaikyti kvalifikuotus darbuotojus. Neabejojame, kad didžiausia žala būtų padaryta vidutines pajamas gaunantiems darbuotojams, ir, tuo pačiu, Lietuvos kaip valstybės, besiorientuojančios į vidutines ir aukštąsias technologijas, įvaizdžiui. Planuotas bendras pajamų mokesčio sumažinimas iki 24 procentų, mūsų manymu, būtų ženkliai efektyvesnė priemonė sustabdyti „protų nutekėjimą“ iš Lietuvos, nei progresyviniai mokesčiai.
Manome, kad šiuo metu Lietuva, reaguodama į darbo jėgos trūkumą ir siekdama mažinti emigraciją, turėtų išlaikyti proporcinę mokesčių sistemą ir, kaip planuota, mažinti fizinių asmenų pajamų mokestį iki 24 procentų nediferencijuojant pagal pajamas. Kitas labai svarbus uždavinys yra 4 vidutinių darbo užmokesčio dydžių „lubų“ nustatymas socialinio draudimo įmokoms. Būtent šie žingsniai, o ne progresyviniai mokesčiai, gali užtikrinti Lietuvos ekonomikos ilgalaikį augimą pakeičiant mažą pridėtinę vertę kuriančias technologijas į vidutines ir aukštąsias, ir, tokiu būdu, užtikrinant Lietuvoje dirbančių žmonių gerovę bei mažinant emigraciją.