Mūsų išrinktieji nenori eilinių piliečių dalios, dėl kurių gerovės jie privalo dirbti, o rūpinasi užsitikrinti savo ateities gerovę. Taip save išskirdami jie pažeidžia Konstitucijos garantuotą visų piliečių lygybės principą.
Kadangi renta - ne pensija, pašalpa ar kita išmoka, kurią valstybė garantuoja savo piliečiui, jeigu susiklosto jam sunkios gyvenimo aplinkybės ir jis netenka darbo. Kiekvienas iš mūsų nesame garantuoti, jog vieną dieną atsitiks taip, kad dėl įvairiausių priežasčių neteksime darbo ir taip atsidursime gatvėje.
Valstybė norėdama palengvinti bedarbių dalią yra įsteigusi teritorines darbo biržas, kuriose bedarbiai gali įsiregistruoti ir gauti bedarbio pašalpas, taip pat yra numatytos socialinės programos ir lengvatos (šildymui ir kitokios).
Visa ši valstybės parama yra menka, nes valstybė nori motyvuoti bedarbius, kad jie stengtųsi susirasti darbą. Be to, tai priklauso nuo valstybės finansinių galimybių ir, be jokių abejonių, valdžios požiūrio į bedarbius. Pažymėtina, kad atleistiems už nusižengimus ar netgi atleistam pačiam prašant, bedarbio pašalpa neskiriama. Tokia tvarka skirta eiliniam piliečiui.
Sveikas protas sako, kad tokia tvarka turėtų būti taikoma ir Seimo nariams, nes jiems netekus Seimo nario pareigų, jie tampa eiliniais bedarbiais. Todėl turėtų registruotis Darbo biržoje ir ieškoti darbo.
Šiuo metu seimo narys, neišrinktas kitai kadencijai, gauna išeitines kompensacijas. Šių kompensacijų mokėjimą reglamentuoja ne Darbo kodeksas, o specialus įstatymas. Tokiu būdu Seimo nariai vėl išskiriami ir jie sau suteikia privilegijas.
Politologijos mokslas ir patys politikai teigia, kad neišrinkimas kitai kadencijai politikui reiškia nuobaudą už blogą darbą. Tai politinė atsakomybė taikoma politikui, nes kitokių poveikio priemonių atsikratyti savo prasto atstovo rinkėjai neturi. Konstitucinis Teismas savo nutarime sako, kad Konstitucija įtvirtina laisvą Seimo nario mandatą ir nepripažįsta imperatyvaus mandato. Laisvo mandato esmė - Tautos atstovo laisvė įgyvendinti jam suteiktas teises ir pareigas nevaržant šios laisvės rinkėjų priesakais, jį iškėlusių partijų ar organizacijų politiniais reikalavimais, nepripažįstant teisės atšaukti Seimo narį.
Prie šio Konstitucinio Teismo išaiškinimo noriu pridėti, kad paprastas pilietis, vadovaudamasis Lietuvos įstatymais, gali pasirinkti kokį nori savo atstovą (įgalioti kitą asmenį) ir bet kada savo įgaliojimą atšaukti. Bet su Seimo nariais kitaip. Jie visą kadenciją gali dirbti pagal savo sąžinę, o po 4 metų už blogą darbą atleisti (neišrinkti kitai kadencijai) gauti didžiules kompensacijas. Dar daugiau – jie nori gauti dar ir rentas! Ar tai ne įžūlumas?
Rentas pateisinčiau tik tuo atveju, jeigu aukštas valstybės pareigūnas ar Seimo narys daug kadencijų pradirbęs Seime ar ministru ir nusipelnęs Lietuvai, patektų į tokią sunkią materialinę padėtį, kad jam grėstų atsidurti gatvėje. Taip pat rentas galėtų gauti nusipelnę menininkai, sportininkai ir kiti žmonės, nusipelnę Lietuvai. Pasirūpinimas tokiais žmonėmis yra valstybės prestižo reikalas. Todėl renta negali būti taikoma tik Seimo nariams. Įstatymą reikia priimti tokį, kuriuo galėtų naudotis visi nusipelnę Lietuvai žmonės. Kad nebūtų piktnaudžiavimų, turi būti viskas tiksliai reglamentuota.
Sutinku, kad rentos gali sumažinti išrinktųjų priklausomybę nuo partijų vadų ir politinių – finansinių grupių, bet dėl to korupcija nesumažės. Seimo nariai, ištikimai dirbę grupuotėms paprastai nelieka gatvėje.
Tokie žmonės gauna „šiltas vieteles“ tik kitoje sferoje. Pavyzdžių neminėsiu, nes jų apstu ir jie rodomi per televizijas, apie juos rašo spauda ir kalba radijas. Tik paminėsiu, kad žiniasklaida visų neaprašo, nes jų – labai daug. Tokie dalykai yra virtę sistema.
Stebėdamas parlamentarų rūpinimąsi savo ateitimi man kilo mintis (tiksliau prielaida), todėl straipsnį užbaigti noriu sąmokslo teorija. Ar tik dabartinė valdžia, skirdama sau rentas, nesiruošia blogiausiam scenarijui?
Vis dėlto nesinori tikėti, kad valdžia gali vadovautis tokiu posakiu, jog „po mūsų nors ir tvanas“.