Ieškojome “Zamkouka” kalno, urvo priešais Skersabalių kaimą, tą
patį, apie kurį rašė grafas. Todėl su dvigubu susidomėjimu nuvažiavau
sutikti šios ekspedicijos. Iki Buivydžių atvykome be nuotykių, apžiūrėjome
vietinę bažnyčią. Paklausę vietinių, kaip atvažiuoti prie Neries, atsakymą
gavome sklandžia baltarusų kalba.
Pirmu mūsų nusivylimu atvykus buvo firminė žydra vėliava, ant kurio buvo
parašyta ”Вилiя-Neris“. Nustebino forma „Вилiя“. Kokia tai kalba? Lenkiškai,
baltarusiškai? Nes lenkų kalboje kirtis visuose žodžiuose statomas ant
antros balsės iš galo. Ir todėl jie sako ir rašo „Wilija“.
O baltarusiai savo upę vadina „Vialla“ - kirtis ant paskutinio skiemens.
O dar nustebino, kad žodyje „Vilija“ viena “i” buvo parašyta rusiškai, kita - baltarusiškai.
Manyčiau, šiandien Vilniuje sužinoti, kaip baltarusiškai rašomas žodis
„Vilija“ arba „Vialla“ tikrai nėra problema.
Bet palikime filologinius ginčus: mes geros nuotaikos, mes sutinkame draugus
ir statom vėliavas: Vytį ir baltai-raudonai-baltą. Bet čia prasideda
detektyvas. Prie mūsų iškarto priėjo kaimo seniūnijos seniūnas: „Ar tai
nepakenks reikalui?“. Toks klausimas mus nustebino. Nepriklausomoje
Lietuvoje žmogus yra laisvas ir turi teisę laisvai išreikšti savo mintis.
Po baltai-raudonai-balta vėliava 90-taisiais mes padėjom lietuviams kovoje
už nepriklausomybę. Bet seniūnas, jau nejaunas žmogus, visgi paskambino
Lenkų frakcijos draugui Lietuvos Seime. Tas niekuo neprieštaravo. Mūsų
pavyzdys su vėliavom neliko nepastebėtas. Šalia atsirado Lietuvos trispalvė
bei Vilniaus rajono vėliava.
Ekspedicijos dalyvių laukimas nebuvo nuobodus. Mes susipažinome su
vietiniais, organizatoriais ir dalyviais, kurie prisijungs jau Lietuvoje.
Apie 16 valandą pradėjo rinktis vietiniai. „Kaime tai įvykis,- aiškino
mums,- seniai nebuvo jokių renginių.“
Skamba įvairi muzika: baltarusiška, lietuviška.
Kai galiausiai pasirodė mūsų didvyriai, džiaugsmas buvo visuotinis. Bet
detektyvas su vėliavomis tęsiasi: kai prie kranto priplaukė pirmasis
plaustas, akimirksniu iš jo iššoko vyras, išrovė mūsų baltai-raudonai-baltą
vėliavą ir movė pro krūmus. Kuriam laikui mes sustingome, bet greitai
atsipeikėjome - puolėme vytis.
Buvo keista, bet jis buvo vienas iš lietuvių keliautojų, paaiškinęs savo veiksmus tuo, kad tarp dalyvių yra 2
baltarusų valdžios atstovai. Mūsų aiškinimai, kad mes, Lietuvos piliečiai,
turime teisę reikšti savo nuomonę priešingai baltarusų valdžiai, buvo
nesėkmingi. Mes pasiėmėme vėliavą ir pastatėme tolėliau, ant kalno. Vėliau
vietiniai vaikinai ją gerai užtvirtino ir tarp daugelio keliautojų ir
vietinių gyventojų mūsų vėliavos buvo populiarios ir gerbiamos. Daug žmonių
fotografavosi jų fone. Ginčas su tuo žmogumi nesibaigė, jis su kažkokia
moterim bandė mus perkalbėti.
Bet čia mus palaikė lietuviai. Tarp kitko, vienas iš jų pasakojo mūsų vaikams, kaip dar
50-taisiais lietuvių jaunimas kovojo prieš tarybinę valdžią, apie savo
brolį - Romo Kalantos draugą. Visgi vėliavą mes apgynėme.
Vėliau, kai šnekėjomes
su savo draugais, kelionės dalyviais, jie pasakojo, kad vėliavą spėjo
pamatyti ištoli ir susitarė, kai tik išlips ant žemės, uždainuos dainą
„Pahonia“. Nustebo, atplaukę - nėra vėliavos... kitame plauste lietuvių
kolegos mokė savo baltarusius kaimynus: „patraukite valdžią, o tada keiskite
vėliavą“.
Bet gi Lietuvoje buvo atvirkščiai - pirma pakeitė vėliavą, o tada
valdžią. Valdžia ateina ir išeina, vėliava išlieka. Po visos šios
detektyvinės epopėjos su vėliavomis kilo nelabai šventiškų minčių.
Iš aukščiausių tribūnų skamba deklaracijos, kad Lietuva nori padėti
Baltarusijai tapti laisva, demokratiška, europietiška. Bet ar pavyks, jei
kiekvienas iš mūsų, Lietuvos piliečių, tokiose situacijose nesivadovaus laisvės, demokratijos, europietiškumo
principais?
Bet pakaks tų rimtų minčių. Neris teka, saulė šviečia,
ekspedicija plaukia, ir, keliautojams įkandin, ant kranto plaikstosi
vėliavos.