Po 150 metų šią ekspediciją bandyta (ir sėkmingai) nors simboliškai pakartoti (žiūrėkite videonaujieną).
Bet laiko tėkmė – tai ne upės...
Pakartotinei ekspedicijai po 150 metų vos įplaukus į Lietuvą ties Buivydžiais, kilo nacionalinės baltarusių vėliavos gaudynės: mat buvo griežtai sutarta, kad ekspedicijoje bus naudojama tik ekspedicijos simbolika, jokių nacionalinių ... .
Grafas Konstantinas Tiškevičius itin domėjosi ne Nyrio upe, o kultūra, tautomis, kalbomis, istoriniu paveldu. Ieškojo ribos tarp gudų ir lietuvių. Tad Neries pakrantėse rinko vietovardžius, posakius, patarles, dainas ... .
Kai Nerimi įplaukė į dabartinę Lietuvą ties Buivydžiais – labai nusivylė ir jautėsi įskaudintas: mat tvarkingas vietos ūkininkas, išaręs Lauryno Stuokos Gucevičiaus projektuotos bažnyčios šventorių daržams, visas caro valdžios aukcione parduotos buvusios didžiūnų dvarvietės vertybes buvo sumetęs į rūsį, kur gulėjo gobelenai, paveikslai, skulptūros, kalkių krūva ir penki raudonmedžio karstai su palaikais.
Nuliūdęs grafas Konstantinas Tiškevičius su savo flotile nuplaukė į netoliese esantį Balin Gradą. Anot dienoraščio, labai Jam ten nepatikę, išskyrus paveikslus bažnytėlėje.
Priplaukęs Balingradą, grafas Tiškevičius kurį laiką negalėjo apsistoti numatytoje pakrantėje, nes tuomet per upę skersai kėlėsi keltas.
Tiškevičius pastebėjo jame esant ilgą vežimą, prikrautą daiktų ir spėjo, kad tai gali būti klajoklis vienuolis.
Taip ir buvo.
Su tuo vežimu keliavo vienuolis Hilaras iš Troškūnų, kuris neva rinko aukas kažkokiam nekaltosios mergelės altoriui.
Grafas Konstantinas Tiškevičius jį užkalbino (ką aprašė savo ekspedicijos dienoraštyje). Užkalbintas vienuolis paklausė: „O kas tu esi ir kokiam altoriui pinigus renki?“.
Išdidusis grafas atsakė: „Ir aš esu vienuolis, o viską renku mokslo altoriui“.
Betgi grafui rūpėjo ta tautų ir kultūrų sandūra, tad paprašė vienuolio Hilaro: jei tu iš Lietuvos, gal kokią lietuvišką dainą gali padainuoti?
Tas ir padainavo, kurią grafas Konstantinas Tiškevičius savo dienoraštyje įrašė:
„Perkūnas dievaiti –
nemuški žemaitį,
tik muški gudą
kaip šunį rudą.“
Kai mačiau Balingrado bažnytėlę prieš dvidešimtį metų – ji buvo tokia, kaip Tiškevičiaus aprašyta, menka išore, bet su kunigu ir paveikslais.
Dabar – ji švyti. Nutinkuota, visa aukso raidėmis aprašyta.
Ir nė vieno lietuviško žodelyčio.