Magistro Gintaro Kušlio pranešimas „Apie griūvančią Pažaislio vienuolyno architektūros ansamblio tvorą ir drėgmės problemą“ sukėlė rimtas diskusijas ir
privertė susirinkusiuosius kreiptis į Lietuvos vadovus bei
suinteresuotas valstybines institucijas, Lietuvos katalikų bažnyčios
hierarchus, Kauno miesto ir apskrities vadovus bei žiniasklaidą,
siekiant išreikšti susirūpinimą šio objekto esama būkle ir likimu.
XVII a. antrosios pusės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanclerio
Kristupo Paco fundacijos pagrindu įkurtos Pažaislio kamaldulių
vienuolijos materialinis paveldas amžių bėgyje yra ne kartą kentėjęs,
pvz., XIX a. arba po Antrojo pasaulinio karo. Tačiau ir mūsų dienomis
jam, akivaizdu, iškilusi reali sunykimo grėsmė.
Primindami vis dar neblėstančias viltis matyti šį objektą UNESCO
Pasaulinio paveldo sąraše, atkreipiame Lietuvos Respublikos vadovų bei
suinteresuotų valstybinių institucijų, Lietuvos katalikų bažnyčios
hierarchų, Kauno miesto ir apskrities valdžios atstovų ir žiniasklaidos
dėmesį į tai, kad Pažaislio vienuolyno architektūros ansamblis šiandien
tapęs, deja, savotišku mūsų valdininkijos kompetencijos stokos,
kultūrinio nesusivokimo ir elementaraus neūkiškumo simboliu.
Rąstgaliais paramstyta, t.y. griūvanti, vienuolyno tvora, drėkstančios
sienos, atitrūkę tinko sluoksnio fragmentai, nykstančios polichromijos,
pavasarį iš kriptų kibirais semiamas vanduo ir kt., visa tai liudija,
kad šis kultūros paveldo objektas jau netolimoje ateityje gali būti
prarastas, kitaip tariant, virsti griuvėsių krūva.
Beje, su ardomuoju drėgmės poveikiu ir statinių mūro destrukcija
sietinos Pažaislio paminklo problemos kultūros paveldo apsaugos
specialistams turėtų būti gerai žinomos; kaip ir faktas, kad drėgmė čia
radosi, visų pirma, dėl sovietmečiu prie vienuolyno sienų pernelyg
priartėjusių (dirbtinai suformuotų) Kauno marių, pakitusio ekologinio
balanso ir pan.
Savo ruožtu, ir XX a, 8-ajame dešimtmetyje (12976 m.) atlikta drenažo
sistemos rekonstrukcija - kuomet išardyti ir sunaikinti autentiški
(apie trijų šimtmečių senumo) ąžuoliniai drenažo vamzdžiai - viena iš
tų svarbių priežasčių (neminint XIX a. bažnyčios sienų ventiliacinių
šachtų užmūrijimo), dėl kurių šiandien privalu kalbėti apie pačių
ryžtingiausių veiksmų būtinybę.
Lietuvoje sukaupta (beje, ir tarptautinė) patirtis byloja, kad pradėti
nagrinėti drėgmės problemą galima tik surinkus visus esminius, t.y.
reikiamus, duomenis; o restauratoriai, architektai ir inžinieriai
paveldo objektų tvarkybos darbų atvejais privalo elgtis panašiai kaip
gydytojai - ligos nustatymui atlikti visus būtinus tyrimus.
Rimtai nagrinėjant drėgmės grėsmės likvidavimo - bent jau jos poveikio
minimizavimo - Pažaislio paminkle galimybes, pirma, ypač svarbu
išvengti diletantiško požiūrio į problemą, antra, žinoti, kad drėgmės
problema yra itin komplikuota ir sprendžiama, išimtinai, tik nustačius
teisingą - tyrimais dokumentuotą - diagnozę.
Turint minty mūro sausinimo technologijų įvairovę (pvz., prieš
kapiliarinį drėgmės plitimą nukreiptą mūro įpjovimų metodą,
hidrofobizacijos silikonais ar vad. Knapeno sifono koncepcijas etc.),
rekomenduotina būtų nepamiršti pasaulyje pripažinto italų tyrėjo
Giovanni Massari studijoje „Drėgmė paminkluose“ iškeltos minties, kad
kiekvieną naują (turinčią užkirsti kelią kapiliariniais kanalais
plintančiai drėgmei) mūro sausinimo technologiją privalu tirti tik
autorizuotose (t.y. tam tinkamose) laboratorijose.
Į pirmą vietą šiuo atveju iškėlus būtinybę spręsti problemą tik
mobilizavus aukščiausios kvalifikacijos reikiamų sričių (paminklosaugos,
meno istorijos, statybos, mūro hidroizoliacijos etc.) specialistus,
primename ir apie ypatingą įvardytų sausinimo technologijų (tiksliau
sakant, jų panaudojimo rezultatų) monitoringo svarbą.
Čia pat turime galvoti ir apie kryptingą bei kompleksinį, šiuolaikiniu
moksliniu požiūriu paremtą, Pažaislio vienuolyno architektūrinio
ansamblio paveldo išsaugojimo veiksmų planą (kurio įgyvendinimas, be
jokios abejonės, tiesiog neįmanomas be nekilnojamosios kultūros vertybes
turinčių tirti LR valstybinių institucijų gaivinimo ar atkūrimo
programos).
Pagarbiai,
Prof. dr. Zigmantas Kiaupa
Kauno istorijos konferencijos organizacinio komiteto pirmininkas
Doc. dr. Jonas Vaičenonis
Kauno istorikų draugijos valdybos narys
Irena Nijolė Petraitienė
Kauno miesto muziejaus direktorė
Gintaras Kušlys
Vilniaus dailės akademijos menotyros doktorantas