Reiktų tik formuluoti tiksliai ir teisingai: ne „1940 m. Vyriausybė sutiko, kad sovietų vyriausybė perimtų [iš ko?] „Villa Lituania“...“(D'Alema žodžiai pagal „Corriere della Sera“, 2007.06.27), ir ne „Italijos vyriausybė 1940 m. susitaikė su tuo, kad sovietų valdžia perėmė nuosavybėn [iš kieno nuosavybės?] „Villa Lituania“ (pagal „Lietuvos rytą“).
Buvo blogiau. Benito Mussolinio vyriausybė, itin draugaujanti su Adolfo Hitlerio Vokietija, kuri tuo metu buvo SSRS sąjungininkė užgrobiant Lenkiją ir Baltijos valstybes, dalį Suomijos ir Besarabiją, naudojosi parama sutriuškinant Prancūziją, pirmiausiai uždraudė Lietuvos ambasadoriui Stasiui Lozoraičiui perrašyti „Villa Lituania“ kitai Lietuvos atstovybei prie Šventojo Sosto; po to paėmė iš ambasadoriaus šio gražaus pastato raktus ir pati atidavė juos SSRS atstovams (o ne „susitaikė“ tartum stebėdama kitų veiksmus). Lietuvos vyriausybė, t.y., jos teisėti atstovai tuometinėje ir ilgai užtrukusioje force majeure situacijoje negalėjo nei pasipriešinti, nei protestuoti.
Tačiau pinigai, kuriuos buvo įmokėjusi Lietuvos Respublika, teisėtai priklauso Lietuvai, ir tai nėra joks „kompensacijos“ prašymas. Kompensacija gali būti vadinama nebent Lietuvos teisė į per 67 metus negautas palūkanas. Jas pasiimdavo Italija, matyt, ligi šiol.
Taigi Lietuvai priklauso jos konkretus turtas pinigais, ir jei Italija toliau laiko kišenėje, kas jai nepriklausė ir nepriklauso, tai tarptautinis arbitražas, manau, spręstų vienareikšmiškai. Vien iškėlus bylą Italijos valdžiai tektų greičiau apsispręsti, ar ji nori tokios negarbės dėl visai nedidelės valstybei sumos.
Juk Lietuvos lėšas, likusias banke, kažkuri pokarinės Italijos vyriausybė pasiėmė lyg iš mirusiojo kišenės ir išleido savo reikalams.
Kitas tinkamas pastatas kaip Lietuvos nuosavybė - čia būtų mainai, turtas į turtą. Padorus susitarimas ir sprendimas, tik nereikia tempti spaghetti.
Turto negražinimas, vietoj jo siūlant Lietuvai už simbolinę nuomą senovinius rūmus apleistoje vietoje turi kelti daug teisinių ir praktinių abejonių.
Iš teisinių ir konstitucinių būtų valstybės turto (įmokėtų lėšų) atidavimas kitai valstybei Lietuvos Vyriausybės arba ir Seimo sprendimu.
Iš praktinių - ar Italijos Vyriausybė apsiimtų ir per priimtiną laiką esmingai pakeistų dabartinį apleistą rajoną, kuriame yra siūlomieji Strozzi rūmai ir dar antras jų pastatas.
Net ir tuo beveik utopiniu atveju pastatų naudojimas už simbolinę nuomą turėtų būti siejamas su Lietuvos pinigų kad ir simbolinės sumos gražinimu.