Būtų džiugu, jei nebūtų graudu – sukurtas planas, deja, net nebus įgyvendintas, nes nuo pat plano rengimo pradžios nesilaikoma jo rengimo taisyklių. Strateginis planas – ne įprasti partijoms rinkimų lankstinukai ar brošiūros, kurias gali pagaminti bet kuri reklamos agenturėlė. Tai – dokumentas, kuris turi būti rengiamas tų kas jį ir įgyvendins.
Kariuomenei karo strategijas ruošia generolai, verslo įmonėms – jų vadovai. Tai visuotinis principas, o jeigu vadovai to nežino – reikia susimąstyti apie būtinumą juos pakeisti.
Viešajai organizacijai, kokia yra Mažeikių rajono savivaldybė, svarbiausia yra politinė rinka, skirtingai nei privatininkams: darbas, žaliavos, pirkimai, pardavimai. Tai reiškia, kad savivaldybė turi tarnauti rinkėjams ir vykdyti jų politinę valią, o visa tai įtvirtina strategija.
Pasamdyta organizacija turės atlikti vidinių ir išorinių veiksnių stiprybių, silpnybių, galimybių ir grėsmių (SSGG) analizę. Nejaugi išorės specialistai gali žinoti kokie veiksniai iš tikrųjų yra savivaldybėje jo stiprybės ir ypač silpnybės? O ką tuo metu veiks savivaldybės administracija, kuri didžia dalimi ir sudaro tuos vidinius veiksnius? Taigi išvada tokia, kad savivaldybė net nežino savo organizacijos nei stipriųjų, nei silpnųjų pusių. Daugiau, ji net negeba to savęs paklausti. O kodėl tuomet ji turėtų sugebėti keistis?
Jei iš vadybos mokslo pažvelgtume į šeimos gyvenimą, tai analogiška situacija atrodytų taip: šeima pasamdo ekspertus, kurie nurodo kada šeima turi susilaukti vaikų, kiek jų turi būti, kokią mokyklą jie lankys, kokiame universitete mokysis, kokį darbą dirbs ir kiek uždirbs, kaip tuos vaikus turi auklėti tėvai ir kaip jie turi elgtis tarpusavyje, kokius darbus dirbti, kiek uždirbti ir kaip leisti savo pajamas. Ar tai neskamba komiškai? Tikslingai gyventi norinti šeima turės pati padaryti savo strategiją.
Strateginis planas tai ne lobis, kurį tiesiog reikia iškasti, o kūryba, ateities elgsenos ir net mąstymo būdas. Tik tie kas sugeba įsivertinti save ir analizuoti aplinką gali sukurti gyvybingą keitimosi strategiją, kuria po to patys imsis ir įgyvendinti. Strategija turi būti orientuota į tikslą, tačiau akivaizdu, kad savivaldybė tikslo neturi ir nesistengia jo ir išsikelti (įdomu, kas parašyta partijų rinkimų programose). Gal rinkėjams vertėjo išsirinkti strategijas kuriančią firmą, o ne politikus?
Savivaldybės administracija arba neturi kompetencijos pati parengti strategijos, arba tiesiog švaisto mokesčių mokėtojų lėšas. Antruoju atveju tuo turėtų susidomėti kontrolės tarnybos. Jei jai trūksta kompetencijos, tai administracija galėtų pasamdyti konsultantą, kuris paaiškintų kaip parengti planą, į ką atkreipti dėmesį, taip pat galėtų organizuoti mokymus ar netgi padėti rengiant strategiją. Tokios konsultanto paslaugos kainuotų nepalyginamai pigiau, o pačių pasirengta strategija taptų gyvybingu veiklos kelrodžiu, o ne niekam nereikalinga ir brangia puošmena, nukišta į suvenyrų spintą.