Nuvykome be automatų ir „bananų“ - tuščiomis rankomis, su gerais
tikslais ir kruvinomis širdimis. Akis į akį norėjome susitikti ir jų
paklausti, kada pagaliau grąžinsite mūsų nusavintas pensijas?
Kur dingo mūsų labai sunkiai uždirbti pinigėliai? Kurį valstybės kampą
sulopė tuometė Vyriausybė? O gal nelopė, o gal tos „Sodros“ pilis iki
padangių išstatė, gal bankus papildė pačių silpniausių pinigais? O mums,
pensininkams, neužtenka ir neužtenka pinigų grąžinti to, kas
įstatymiškai priklauso.
Mūsų karta sukūrė „Mažeikių naftą“, „Alitą“, Rytų skirstomuosius
tinklus, Palangos kurortus ir kitus objektus, kurie privatizuoti ne
tautos, o grupės draugų interesų naudai.
Tai kur tie pinigai?
Kai mums, pensininkams, prisipildė kartėlio taurė, mes laukėme su jumis
pasikalbėti, bet jūs tylėjote, bijojote, nedrįsote, neatėjote,
nesirodėte! Kaip „musę perkandę“ išsislapstėte ir net neleidote artyn
ateiti prie Vyriausybės rūmų. Gėda jums! Jums ne negėda. Jūs užsidarę
svarstote, kokias privilegijas sau pasiskirti iki gyvos galvos. Už ką?
Už nuolat taisomus įstatymus, už per mėnesį „sutrintus“ trintukus, už
pasiskraidymus po pasaulį, ar už daugiatūkstantines algas, išeitines
pašalpas pasibaigus kadencijai, už atrėžtus žemės sklypus, vilas
paežerėse, lėktuvus, auksinius tualetus? Ir kaip ne gėda! Ar jau tikrai
neturite nei sąžinės, nei paprasto žmogiškumo?
Prasidėjus 2007 metams, sausio mėnesį socialinės apsaugos ir darbo
ministrė Vilija Blinkevičiūtė dalijosi geromis žiniomis: 2007 metų
„Sodros“ biudžetas yra tiesiog rekordinis - 8,7 mlrd. litų ir „Sodra“
2007 metais žada iš tiesų grąžinti senatvės ir invalidumo pensijas,
kurios buvo nusavintos.
O jūs jau keliate į 2008 metus (prieš rinkimus).
O gyvenimas brangsta ir brangsta! Mokestis už šildymą pabrangs iki 80
procentų. Jau nepajėgiam nusipirkti net būtiniausių vaistų! Visi šitie
pabrangimai neatitinka nei žmonių pajamų, nei pragyvenimo lygio. Prie
pensijos pridedat kelis litus, kurie tuoj pat ištirpsta, išaugus
kainoms.
Manome, kad po šito kainų šuolio padaugės darbo antstoliams. Ar šito
norite, valdžios vyrai, kad mes netektume to, ką uždirbome senais
laikais, kad liktume benamiai?
Atsakykit, ponai, kiek dar laiko jūs mus kankinsite? Nebijome, mes
drąsūs ir atkaklūs, kovosime iki paskutinio atodūsio, kol gausime.
Kovosime taikiu būdu - tuščiomis rankomis, skaudančia širdimi, skambia
daina.
Negąsdinam! Tuoj prasidės teismai. Ir tik jūs, išrinktieji, mokėsite
mums už patirtą moralinę žalą.
O jūs, ponai, esate bailiai. Aišku, tuojau išlįsite, nes artėja
rinkimai. Tada būsite „meilūs“ ir saldūs. Apgavot! Daugiau nė vienu
nepasitikėsim.
Baisi neteisybė klesti mūsų Lietuvoje! Ne dėl tokios Lietuvos mes
dirbome!