Nors apdovanojimas – ne vieno ar kito žmogaus pakylėjimas į Šventuosius, tačiau dabartinės mūsų visuomenės sąmonėje tai beveik prilygstantis tokiam įšventinimui Valstybės vadovo aktas.
Vis dėlto mes pažįstame savo amžininkus tokius, kokie jie yra – su visomis žmogiškosiomis silpnybėmis. Todėl kaskart lyginame ordinu pažymėtą savo visuomenės narį su kitais asmeniškai gerbiamais, bet dar „nepažymėtais“ visuomenės veikėjais.
Ir kaskart, kai asmeninis nuopelnų vertinimas prasilenkia su Prezidento dekretu, atsiranda pretekstas diskusijai. Nors pats Prezidentas savo kalboje džiaugėsi, kad sukūrėme demokratiją, nebijančią diskutuoti ir ginčytis, bet tokia diskusija dažnai išvirsta arba į asmeninių sąskaitų suvedinėjimą, arba į politikavimą, graužiantį pasitikėjimą ne tik Prezidento institucija, bet ir pačia valstybe.
Juk nedidelėje mūsų šalyje itin gajus provincijai būdingas įsitikinimas, kad „apie visus žinome viską“. Tokį mūsų įsitikinimą norom nenorom formuoja spaudoje, radijuje ir televizijoje peršama nuomonė apie asmenis, - ypač apie žmones valdžioje. Juk dauguma mūsų jų tikrus ar tariamus nuopelnus (arba kaltes) sužino tik iš vakarykštės spaudos ar televizijos laidos.
Jei žmogus skaito tik vieną laikraštį ir žiūri tik savo pamėgtas žinias – Lietuva jam lengvai „atpažįstama“. Galima nekvaršinant sau galvos gyventi vieno ar kito TV kanalo ar laikraščio kuriamoje virtualioje Lietuvoje. Net neklausti, ar toje virtualioje šalyje vykstantys įvykiai, mūsų akivaizdoje vainikuojami ir nuvainikuojami visuomenės „karaliai“ yra tikri.
Žiniaskalidos skelbiamos žinios susipina į nesibaigiantį lietuvišką serialą „X failai“, kurio vienintelė išvada – tiesa yra tik „kažkur anapus“. Paradoksas, bet visuotinai pripažįstamos spaudos laisvės šalyje vis labiau pasigendama laisvės žinoti tiesą.
Mistifikuotos tikrovės magijai yra pasidavusios visos valstybės institucijos. Vis labiau aiškėja, kad ir jų sprendimus diktuoja ne tiesos žinojimas, o žiniasklaidos erdvėje vyraujanti nuomonė apie vieną ar kitą įvykį bei asmenį.
Pavyzdžiui, kas visuomenei iš tiesų žinoma apie didžiausią pastarojo politinio sezono skandalą sukėlusį įvykį – Lietuvos valstybės saugumo pareigūno žūtį Baltarusijoje?
Nors Generalinė prokuratūra nustatė, kad Vytautas Pociūnas, dirbęs Lietuvos konsulate Gardine, žuvo tarnybinės komandiruotės metu Breste per nelaimingą atsitikimą, Prezidentas po mirties įvertino jo nuopelnus aukščiausiu valstybės apdovanojimu.
Bet jeigu tai iš tiesų buvo tik nelaimingas atsitikimas, turime teisę klausti Prezidento, už kokius nuopelnus tėvynei apdovanotas V.Pociūnas?
Gal tikrai už tai, kaip skelbia konservatoriai, kad V.Pociūnas jau buvo atskleidęs „Lietuvą apraizgiusį korumpuotų politikų, verslininkų ir valstybės pareigūnų tinklą“?
Gerai, bet tokiu atveju jau turėjo būti iškeltos baudžiamosios bylos įtariamiems asmenims. Tačiau to nepareikalavo nei tą tinklą ilgai narpliojusi speciali Seimo komisija, nei Generalinė prokuratūra, nei Prezidentas.
Ta medžiaga, kurią paviešino specialioji Seimo komisija, sukėlė tik sumaištį, nes ją prieštaringai vertino ir aiškino net patys Seimo nariai, jau nekalbant apie žurnalistus, savo nuožiūra atpasakojusius šio tyrimo versijas.
Vargu, ar kas nors paaiškėjo ir tiems žingeidiems piliečiams, kurie nepatingėjo perskaityti kilogramus publikuotos tyrimo medžiagos – prieštaringi Seime apklaustų pareigūnų liudijimai ir tų pačių įvykių ar jų aplinkybių aiškinimai nė per žingsnį nepriartino prie tiesos.
Rezultatas – liko nepasitikėjimas pačia politinį skandalą sukėlusia Seimo komisija, jokio aiškaus sprendimo nepareiškusiomis valstybės institucijomis, įgaliotomis tirti korupciją ir nusikaltimus prieš valstybę. Taip ir liko neaišku, ar tie politikai, verslininkai ir pareigūnai, kurių vardai liko sutepti šiame skandale, yra Tėvynės išdavikai ar tik nešvaraus politinio žaidimo aukos.
Ne ką daugiau visuomenė žino ir apie paties V.Pociūno žūties priežastį, kaip, beje, ir apie jo asmenybę. Nei Generalinė prokuratūra, nei Valstybės saugumo departamentas nepateikė visuomenei aiškiai ir suprantamai išdėstytų oficialių faktų, kuriais grindžia savo sprendimą nutraukti tyrimą.
Ar su juo susidorojo Baltarusijos specialiosios tarnybos, ar tai politinė žmogžudystė, ar tiesiog žmogus, apsvaigęs nuo alkoholio, netyčia iškrito pro langą?
Atsakymas į šiuos klausimus visuomenei taip ir liko nežinomas. Kaip ir atsakymas, kam buvo naudinga kone metus nekliudomai manipuliuoti šiomis žūties versijomis.
Žuvusiojo našlė ir dalis konservatorių reikalauja atnaujinti tyrimą dėl V.Pociūno mirties. Tai – gera proga atgauti visuomenės pasitikėjimą ne tik teisėsauga, bet ir savo valstybe.
Žinoma, dabar, kai ši byla suskaldė ne tik politikus, bet ir visuomenę, tiesos paskelbimas neabejotinai pareikalaus didžiulės pilietinės drąsos. Juk bet kuriuo atveju ta tiesa bus nepatenkinti tie, kurie jau paskelbė „savo tiesą“. Bet žinoti teisybę bent apie savo didvyrius – ne visuomenės privilegija, bet teisė.
Tačiau jei Lietuvos teisėsaugos institucijos, nepaisant milžiniško politikų spaudimo, neišlaikys šio išbandymo, jos bus ilgam pasmerktos likti tik politinių žaidimų įrankiais arba aukomis. O jei neišliks laisvos teisėsaugos, tai apie laisvą piliečių visuomenę greit galėsime kurti tik liaudies dainas.